Lygiai prieš 50 metų pasaulis buvo atsidūręs prie atominio karo slenksčio. Šaltasis karas tarp dviejų supervalstybių buvo pasiekęs tokią ribą, jog betrūko tik kibirkštėlės, kad įsiliepsnotų branduolinė ugnis. Tačiau abiejų šalių vadovai pasielgė protingai. Tai galėtų būti pavyzdžiu šių dienų politikams, kurie konfliktus Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje ir kitur sprendžia bombomis.
Susiskaldęs pasaulis
Karibų krizė (istorijoje ji dar vadinama Kubos raketų krize, Spalio krize) buvo pats įtempčiausias šaltojo karo laikotarpis. Būta rizikos, kad konfrontacija tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos gali peraugti į karą, per kurį bus panaudotas net branduolinis ginklas. O tai grėsė abipusiu susinaikinimu. Pati krizė truko 13 dienų, bet iki jos buvo eita ne vienerius metus.
Vykstant šaltajam karui tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos, abi valstybės stengėsi kiek galima daugiau išplėsti savo įtakos zonas. Maskva visomis išgalėmis palaikė „išsivaduojamąsias socialistines revoliucijas“, kad ir kuriame pasaulio kampe jos vyktų. Palaikė revoliucijas ne tik ekonomine pagalba – dažnai ir ginklais, ir žmonėmis (šie buvo vadinami instruktoriais arba konsultantais). Jei revoliucija nugalėdavo, paprastai tokia šalis tapdavo socialistinio lagerio šalimi, Sovietų Sąjunga joje statydavosi karines bazes ir, aišku, paremdavo tą šalį ekonomiškai.
Jungtinės Valstijos elgėsi panašiai – remdavo proamerikietiškai nusiteikusius režimus. Tuo laiku Amerika turėjo daugiau rėmėjų, nes ją palaikė Vakarų Europa, Turkija, kai kurios Azijos ir Afrikos šalys.
Netikėjo revoliucionieriais
Šeštajame dešimtmetyje Kubą valdė Jungtinių Valstijų palaikoma Fulgencijaus Batistos (1901–1973) diktatūra. Būtent ją 1959 metais nuvertė partizanai, vadovaujami iš turtingų dvarininkų kilusio jauno advokato Fidelio Kastro. Kovodamas su F. Batista, F. Kastras keletą kartų paprašė Maskvą karinės pagalbos, bet Sovietų Sąjungos vadovai į Kubos revoliucionierių vadą žiūrėjo skeptiškai ir pagalbos teikti neskubėjo. Manyta, kad Kuboje pernelyg didelė JAV įtaka ir revoliucija ten neturinti perspektyvų.
Vis dėlto, kai naujoji Kubos vyriausybė nacionalizavo amerikiečių žemės valdas ir dvarus, bankus ir jų akcijas, kai susidorojo su politiniais oponentais, Maskva savo požiūrį pakeitė. Su Kuba buvo užmegzti diplomatiniai santykiai, jai tanklaiviais pradėta gabenti nafta, o iš Kubos – cukrus. Šiai šaliai tai buvo labai aktualu, nes 1961 metų sausį Jungtinės Amerikos Valstijos nutraukė santykius su Kuba, nustojo jai tiekti naftą, o iš jos – pirkti cukrų. Beje, Kuba buvo pirmoji šalis, kuri komunistinį kelią pasirinko ir ankstesnę valdžią nuvertė be rusų pagalbos.
1959-ųjų sausio 10-ąją Sovietų Sąjunga atnaujino diplomatinius santykius su Kuba. Kubiečiams teko kreiptis į rusus ir prašytis pagalbos, nes Jungtinės Valstijos jiems buvo nutraukusios naftos, pagrindinio energijos šaltinio, tiekimą. Tuo laiku rusams tai buvo sunki užduotis, nes jie neturėjo tiek tanklaivių. Visa laimė, kad Italija jų pardavė, nors turėjo dėl to konfliktuoti su JAV – amerikiečiai apkaltino italus, kad jie nesolidarūs.
1961 metais išrinktas naujasis JAV prezidentas Džonas Ficdžeraldas Kenedis (1917–1963) jau per savo rinkimų kampaniją kritikavo, kad buvo leista nugalėti revoliucijai, o pats tuoj pat ėmėsi keisti padėtį ir sankcionavo F. Kastro režimo nuvertimą. Kai šiam pavyko atmušti amerikiečių desantą Kiaulių įlankoje, N. Chruščiovas nusprendė kiek galima daugiau padėti Kubai.
Amerikiečių persvara
1960 metais Jungtinės Valstijos buvo gerokai stipresnės, o jų raketos stovėjo Sovietų Sąjungos pašonėje. Štai kokie skaičiai: JAV turėjo 6000 kovinių galvučių, o Sovietų Sąjunga – tiktai 300. JAV su savo 1300 bombonešių ant Sovietų Sąjungos miestų ir kaimų galėjo numesti 3000 atominių užtaisų, o rusų strateginė aviacija galėjo į Ameriką nuskraidinti tik 300 tokių užtaisų. O kur dar JAV povandeniniai laivai! Kur bazės Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vakarų Vokietijoje ir Turkijoje! Štai iš bazės, esančios Turkijoje, netoli Izmiro, 15 raketų galėjo lengvai pasiekti Maskvą. Prezidentui Dž. Kenedžiui žvalgyba buvo pateikusi duomenis, kad amerikiečių raketos gali pasiekti bet kurį Sovietų Sąjungos tašką. Kai kurios – iš povandeninių laivų, kai kurios – iš bazių, o kai kurios – ir iš JAV. Perspektyviausiomis prezidentas laikė vidutinio nuotolio raketas – jos, paleistos iš Didžiosios Britanijos, Turkijos ar Italijos, taikinį būtų pasiekusios po kokių 20 minučių.
Sovietų Sąjungos strategai manė, kad Kuboje laikyti raketas jiems praverstų, nes būtų bent kiek išlygintas galios balansas. Sovietinės vidutinio nuotolio raketos per 20 minučių iš Kubos būtų pasiekusios Vašingtoną ir apie pusę aviacinių bazių, kuriose stovėjo JAV strateginiai atominiai bombonešiai.
Rusai veržiasi į Kubą
Mintis Kuboje laikyti raketas N. Chruščiovui kilo tada, kai jis 1962 metais lankėsi Bulgarijoje. Ten stovint prie Juodosios jūros kažkuris iš bendražygių parodė į priešingą krantą, Turkijos link, ir pasakė: „Štai ten stovi raketos, kurios per 15 minučių gali nunešti bombas iki Maskvos“.
Vos grįžęs iš Bulgarijos 1962 metų gegužės 20-ąją N. Chruščiovas pasikvietė užsienio reikalų ministrą Andrejų Gromyką, gynybos ministrą Rodioną Malinovskį, taip pat Anastazą Mikojaną ir išdėstė jiems savo samprotavimus. A. Mikojanas tam nepritarė, bet jau kitą dieną Gynybos taryba nubalsavo „už“ ir iš Maskvos į Havaną derėtis su F. Kastru išskrido delegacija. Derybos neužsitęsė. Kubos revoliucijos vadas iš karto sutiko, tad beliko aptarti detales. Jas baigė derinti į Maskvą atskridęs F. Kastro brolis Raulis.
Nuspręsta į Kubą gabenti dviejų tipų balistines raketas, turinčias atomines galvutes. Kartu su raketomis „laisvės saloje“, kaip tuo metu buvo pradėta vadinti Kuba, turėjo būti dislokuotas ir vienas sraigtasparnių Mi-4 pulkas, 4 motorizuotieji šaulių pulkai, du tankų batalionai, naikintuvų eskadrilė, 42 lengvieji bombonešiai, be to, dar daug laivų, katerių, kitos ginkluotės. Iš viso į Kubą buvo planuojama perkelti daugiau kaip 50 000 kariškių. Tai buvo pirmoji sovietų kariuomenės grupė, dislokuota užsienyje ir turinti balistines raketas.
Iš N. Chruščiovo atsiminimų:
Važinėjau aš po Bulgariją, o mintis buvo viena: „Kas bus su Kuba? Kubą mes prarasime?“ Tai būtų buvęs didelis smūgis marksistiniam-lenininiam mokymui, tai būtų atskyrę mus nuo Lotynų Amerikos šalių, sumenkinę mūsų prestižą. Ir kaip po to į mus būtų žiūrėję? Sovietų Sąjunga – tokia galinga valstybė, o nieko, be protestų Jungtinių Tautų Organizacijoje, negali padaryti.
Aš, kaip Ministrų Tarybos pirmininkas ir Kompartijos pirmasis sekretorius, turėjau išspręsti tą klausimą ir neįtraukti šalies į karą. Kad pradėtum karą, daug proto nereikia. Daugiau proto reikia jam užbaigti. Kvailiai lengvai pradeda karą, o po to protingieji nežino, ką daryti.
Iš aš pagalvojau: o ką, jeigu mes susitariame su Kubos vyriausybe ir ten pastatome savo branduolines raketas?.. Bet taip, kad Jungtinės Valstijos nesužinotų. Aš supratau, kad jei mes tai padarysime slapčiomis ir amerikiečiai sužinos apie tai, kai raketos jau bus sumontuotos ir paruoštos kovai, tai nuspręsdami tas raketas sunaikinti karinėmis priemonėmis jie turės rimtai pagalvoti. JAV tas raketas sunaikintų. Bet ne visas. Užtenka numesti ant Niujorko vieną dvi atomines raketas, ir ten mažai kas liks. Atominė bomba, kurią JAV numetė ant Hirosimos, buvo 20 000 tonų galingumo, o mūsų bombos galingumas – milijonas tonų. Kiek žūtų žmonių?.. Aš manau, kad tai būtų turėję sulaikyti Jungtines Valstijas nuo karinių veiksmų.
Birželio mėnesį sovietų Generalinis štabas paruošė planą „Anadyris“. Buvo numatyta operaciją taip įslaptinti, kad Jungtinės Valstijos nieko nesužinotų. Visiems kariams ir techniniam personalui buvo sakoma, kad jie esą perkeliami į Čiukotką. O kad apgautų šnipus, į uostus, kuriuose buvo kraunamos raketos, net atgabenta keletas vagonų žieminių uniformų.
Plačiau apie krizę ir tuos neramius laikus galite pasiskaityti knygoje „Lietuvos taukus surijo rusai“.
