Baracko Obamos išrinkimą naujuoju JAV prezidentu galima laikyti ryškių pokyčių šios valstybės užsienio politikoje pradžia. Šiuo atveju kalbama ne vien apie analitikų įvairiai vertinamas (pasaulinės ekonominės krizės kontekste) laukiamas permainas JAV tarptautinėje ekonominėje politikoje. Pokyčiai neabejotinai palies ir kitas šalies užsienio politikos sritis, tarp jų – ir dvišalį bei daugiašalį karinį ir politinį bendradarbiavimą bei kt.
2008 m. liepą tuomet dar tik kandidatas į JAV prezidento postą B. Obama savo kalboje skambiu pavadinimu „Nauja strategija naujam pasauliui“ išdėstė svarbiausius savo užsienio politikos siekius. Pasak jo, JAV turėtų kuo greičiau baigti karą Irake, siekti šalies energetikos nepriklausomumo, pagerinti ryšius su sąjungininkais ir t. t.
Toji bazinė šiuo metu jau pradedamos įgyvendinti B. Obamos JAV užsienio politikos vizija verčia manyti, kad naujasis prezidentas bus linkęs laikytis nuosaikesnės politikos nei jo pirmtakas George‘as W. Bushas. Pirmiausia, orientuodamasis į JAV ekonominės galios atkūrimą ir, jei pavyks, – jos didinimą, įvairiems kariniams projektams turėtų skirti vis mažiau dėmesio. Ši prielaida taikytina ir kalbant apie G. W. Busho administracijos pradėtą JAV priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) plėtros procesą Centrinėje Europoje.
Nors pastaraisiais mėnesiais susidomėjimas (pirmiausia – Rusijos) naujojo JAV prezidento planais dėl PRGS skydo Europoje didėja, B. Obama savo ketinimų šioje srityje nėra linkęs atskleisti. Naujasis šalies vadovas tėra pareiškęs, kad „priešraketinės gynybos sistema turi būti veiksminga ir rentabili, neatitraukti išteklių iš kitų prioritetinių nacionalinio saugumo programų“. Tokia santūri B. Obamos retorika, Carnegie fondo už tarptautinę taiką Rusijos ir Eurazijos programos direktoriaus ir buvusio JAV ambasadoriaus Maskvoje Jameso F. Collinso teigimu, rodo, kad PRGS plėtros projektai šiuo metu nustumiami „į antrąjį planą“.
Ši prielaida gali būti grindžiama keletu argumentų. Pirmiausia, įvertinus Rusijos aktyviai demonstruojamą priešiškumą PRGS priemonių jos pašonėje kūrimui, abiem valstybėms gresia pavojus įsivelti į nepabaigiamą ginčą, galintį turėti neigiamos įtakos tiek jų dvišaliams, tiek daugiašaliams santykiams. Šį argumentą galima laikyti viena iš politinių priežasčių, dėl kurių pragmatizmu pasižyminčioje B. Obamos užsienio politikos perspektyvoje į PRGS skydo Europoje kūrimą linkstama žvelgti atsargiau, nei žvelgė ankstesnis šalies vadovas.
Kita vertus, kalbant apie šį projektą būtina pabrėžti ir nemenkus jo ekonominius kaštus. Planuojama, kad vien sistemos elementų diegimas Europoje JAV per artimiausius kelerius metus gali kainuoti ne mažiau kaip 1,6 mlrd. dolerių. Priėmus sprendimą didinti PRGS europinės dalies efektyvumą, t. y. sistemos elementus dislokuoti ne vien Lenkijoje ir Čekijoje, kaštai gali dar išaugti.
Tokioms investicijoms JAV ekonominė padėtis dėl valstybės pradedamos įgyvendinti antikrizinės politikos šiuo metu nėra palanki. Vasario 14 d. JAV Senatas patvirtino beveik 800 mlrd. dolerių šalies ekonomikos gaivinimo programą, pirmiausia orientuotą į šalies gyventojams tenkančios mokesčių naštos mažinimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Todėl nemenkų lėšų skyrimas Europos PRGS skydui, kurį B. Obamos politinėje vizijoje linkstama nustumti į antraeilę poziciją, vargu ar būtų pagrįstas. Taigi – ir mažai tikėtinas artimiausioje ateityje.
Galiausiai sprendimui dėl PRGS Europoje jau artimoje ateityje turėtų daryti didelę įtaką ir tai, kaip JAV seksis spręsti Irano tolimojo nuotolio balistinių raketų programos klausimą. G. W. Busho valdymo metais jis tapo svarbiausiu akstinu stiprinti Jungtinių Amerikos Valstijų priešraketinę gynybą. JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso teigimu, pavykus įtikinti šią valstybę atsisakyti branduolinių ambicijų ir nebekurti tarpžemyninių balistinių raketų, priešraketinės gynybos skydo elementų dislokavimas Europoje iš esmės taptų nebereikalingas.
Ši perspektyva kuria dar vieną Rusijos ir JAV „flirto“ galimybę. Kaip sakė aukštas prezidento B. Obamos administracijos pareigūnas, nepanoręs skelbti savo pavardės, JAV sutiktų peržiūrėti PRGS „plėtros eigą“ Europoje, jeigu Rusija padėtų įtikinti Iraną atsisakyti siekio pasigaminti branduolinę bombą. Kitaip sakant, neatmestina galimybė, kad B. Obama šiuo metu praktiškai nenaudojama priešraketinės gynybos elementų diegimo Europoje „korta“ ateityje gali pasinaudoti kaip koziriu platesnėse saugumo derybose su Rusija.
Taigi, priešingai nei G. W. Bushas, B. Obama į PRGS Europoje plėtrą nėra linkęs žvelgti kaip į strategiškai būtiną JAV gynybos sistemos komponentą. Veikiau ją laiko šiuo metu valstybei ekonomiškai nepriimtinu ir politiškai ribotai naudingu instrumentu, kurį tikslinga pasilikti koziriu, galinčiu praversti ateityje įgyvendinant JAV strateginę politiką.
Šie argumentai leidžia teigti, kad, nepaisant vis pasigirstančios skambios retorikos, pirmoje šių metų pusėje praktinių postūmių PRGS elementų Europoje klausimu tikėtis nevertėtų. Vėlesnėje perspektyvoje šių priemonių kūrimo senajame žemyne terminai ir apimtis neabejotinai priklausys nuo postūmių JAV dialoge su Rusija, JAV gebėjimo manipuliuoti dar pernai pasirašytomis sutartimis su Lenkija ir Čekija dėl PRGS plėtros, turinčiomis įsigalioti šią vasarą, ir pokyčių tarptautinėje saugumo sistemoje.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
