200 proc. pelno galėjo gauti prekeivis žmonėmis, pristatęs gražią skaisčią mergelę į pogrindinę vergų rinką kur nors Paryžiuje ar San Franciske. Prieš šimtą metų nelegali prekyba moterimis, paverstomis sekso vergėmis, pačiose civilizuočiausiose pasaulio šalyse įgavo neregėtą mastą.
O Rusijos imperijos piliečiai joje ėmė vaidinti tokį svarbų vaidmenį, kad Rusija 1911 metais prisijungė prie Tarptautinės konvencijos dėl prekybos „baltaisiais vergais“ nutraukimo. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, bet šio pasaulio galingieji, tokie, kaip Silvio Berlusconi, kaip ir anksčiau pasirengę mokėti už gyvąją prekę, o tai reiškia, kad ir nusikalstamas verslas nemažina apsukų, rašo kommersant.ru.
XIX amžiuje buvo patikimas ir gerai patikrintas būdas paskelbti pasauliui apie savo aukštą dorybingumą ir principingumą. Pakako viešai pasisakyti prieš vergiją kokiame nors tolimame pasaulio regione. Nesuskaičiuojama daugybė abolicionistų kovojo už afroamerikiečių, o taip pat už Azijos ir Afrikos vergų laisvę, nenorėdami pastebėti, kad vergija slapta klestėjo jiems panosėje – Londone, Paryžiuje ir kitose civilizacijos citadelėse. Sekso vergija grasino visų rasių ir tautų atstovėms, o prekyba moterimis vyko pasaulio mastu ir nešė dideles pajamas.
Pirmojoje XIX a. pusėje buvo manoma, kad baltoji moteris gali tapti verge tik vienu būdu – patekti į nagus negailestingiems piratams ir būti parduotai vienoje iš Otomanų imperijos vergų prekyviečių. Turkijos haremai seniai audrino europiečių vaizduotę, tad siužetas apie baltąją moterį, prieš savo valią tapusią paties sultono ar kito tos šalies turčiaus žmona ar sugulove, buvo gana įprastas. Europiečiai taip pat žinojo, kad Turkijoje mielai perkamos gražuolės čerkesės, kurias stropiai tiekė Šiaurės Kaukazas. Dar Volteras apie tai rašė: „Čerkesai neturtingi, o jų dukros gražios, tad jomis jie dažniausiai ir prekiauja. Šios gražuolės tiekiamos į Turkijos sultono ir Persijos šacho haremus ir visiems tiems, kas gali nusipirkti ir išlaikyti tokį vertingą turtą“. Bairono „Don Žuane“ yra eilutės, vaizduojančios įžymiąją prekyvietę, kurioje buvo prekiaujama įvairių šalių merginomis: „Į Konstantinopolį belaisvius atplukdė piratų brigas... pristatęs į Stambulo prekyvietę čerkesių, slavių ir gruzinių“.
Europiečiai droviai vadino turkišką prekybą moterimis baltąja vergija ir ilgą laiką manė, kad seksualinės eksploatacijos siaubas galimas tik Rytuose. Iliuzijos išsisklaidė 1885 metais, kada įžymus britų žurnalistas Williamas Thomas Steadas ėmėsi demaskuoti karalienės Viktorijos laikų visuomenės slaptąsias ydas.
W. T. Steadas kilo karjeros laiptais kaip ant mielių. 1871 metais, būdamas 22 metų, jis tapo pačiu jauniausiu redaktoriumi Anglijoje, ėmęs vadovauti provincijos laikraščiui „Darlington Northern Echo“. Jam pavyko gerokai padidinti tiražą, paskelbus seriją skandalingų straipsnių apie vietines niekšybes, ir greitai jo vardą žinojo visa šalis. W. T. Steadas buvo žurnalistas novatorius. Jis paėmė pirmąjį britų spaudos istorijoje interviu, pasišnekėjęs su kolonijinių karų didvyriu generolu Gordonu, jis tapo ir žurnalistinio tyrimo žanro pionieriumi. W. T. Steado įtaka britų publikai didėjo kiekvienais metais. Pavyzdžiui, visų nuomone, būtent jo palaikymas leido Williamui Gladstone'ui laimėti rinkimus 1880 metais ir antrą kartą tapti premjeru. 1883 metais W.T. Steadas pradėjo vadovauti įtakingam laikraščiui „Pall Mall Gazette“ ir įgavo tiesiog neregėtą galią. Štai, 1885 metais jis „prastūmė“ gynybos išlaidų padidinimą 5,5 mln. svarų sterlingų, įtikinęs visuomenę, kad britų laivynas tampa per silpnas.
1885 metų birželio 6 dieną laikraštyje „Pall Mall Gazette“ buvo atspausdintas W. T. Steado straipsnis „Duoklė mergelėmis šiuolaikiniame Babilone“. Autorius tvirtino, kad Londone kiekvieną naktį į „baltąją vergiją“ parduodama po keletą dešimčių merginų ir mergaičių: „Jos reguliariai perkamos...arba kyšiais ir pažadais įviliojamos į lemtingąjį kambarį, iš kurio joms jau nelemta išeiti, nepraradus to, ką moteris brangina labiau už gyvybę“. W.T. Steadas rašė, kad pasiteiravo viešnamio savininko, už kiek šis sutiktų pristatyti jam dvi skaistuoles. Įstaigos šeimininkas pažadėjo pristatyti merginas už 10 svarų sterlingų. W. T. Steadas taip pat išsiaiškino, kaip paprastai gyvoji prekė yra perduodama. „Pagal nusistovėjusią tvarką pardavėjas turi pristatyti merginą į geležinkelio stotį. Čia ją perduoda jums - įsodina į jūsų karietą ar vežimą, o toliau jau jūs rūpinatės, kad ji nuo jūsų nepaspruktų“. Straipsnis buvo tęsiamas kituose laikraščio numeriuose, o redaktorius tvirtino, kad „baltųjų vergių“ partijos garlaiviais plukdomos į Belgiją, kur parduodamos viešnamių savininkams.
W. T. Steadas rinko medžiagą labai sąžiningai. Dvi jo laikraščio bendradarbės ir Gelbėjimo armijos aktyvistė, apsimetusios prostitutėmis, patekdavo į viešnamius, rinkdavo informaciją ir pabėgdavo iš jų anksčiau, nei reikėdavo pradėti darbą. Bet ir to W. T. Steadui buvo maža. Žurnalistas nusprendė ir pats dalyvauti vergių prekyboje. Pasinaudodamas vienos buvusios prostitutės ir vienos viešnamio šeimininkės pagalba, jis įsigijo trylikametę Elizą Armstrong, sumokėjęs jos motinai alkoholikei 5 svarus sterlingų. Žurnalistas išsamiai aprašė savo laikraščio puslapiuose gyvosios prekės pirkimo procedūrą, nors nenurodė, kad pirkėjo vaidmenį atliko pats.
W. T. Steado straipsniai sukėlė tikrą skandalą. Visuomenei, kurioje fanatiški moralės sergėtojai drapiruodavo rojalių kojeles, kad, Dieve sergėk, niekam į galvą nešautų mintis apie apnuogintas kojas, tokių paslapčių atidengimas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Pall Mall Gazette“ tiražai akimirksniu būdavo išperkami, o laikraščio egzemplioriai buvo pardavinėjami po šilingą už vieną, tai yra, dvidešimt kartų brangiau nei įprastinė kaina. Prie leidyklos durų susirinkdavo minios įsiaudrinusių skaitytojų, kuriems nepavyko gauti naujo numerio. Žmonės tiesiog pešėsi, norėdami nusipirkti trokštamą laikraštį.
Visas šis ažiotažas, aišku, nepatiko W. T. Steado konkurentams. Laikraštis „The Times“ pradėjo savo tyrimą, ir veikiai išaiškėjo, kad mergaitės pirkimą organizavo pats „Pall Mall Gazette“ redaktorius. W. T. Steadas buvo patrauktas į teismą už vaiko pagrobimą. Elizos Armstrong motina pareiškė, kad tiesiog nesuprato, kokiu tikslu W. T. Steadas perka jos dukterį ir neva buvo įsitikinusi, kad Eliza dirbs kambarine. W. T. Steadas buvo pripažintas kaltu, ir, nepaisant visuomenės protestų, tris mėnesius praleido kalėjime.
„Pall Mall Gazette“ nustojo spausdinti demaskuojančius straipsnius apie seksualinę vergiją, bet skandalas, kurį sukėlė W. T. Steado publikacijos, nebuvo pamirštas. Abiejose Atlanto vandenyno pusėse kaip grybai po lietaus dygo visuomeninės organizacijos, skelbusios kryžiaus žygį prieš „baltąją vergiją“. Į kovą su moraliniu blogiu pakilo pamokslininkai, advokatai, žurnalistai ir šiaip budrūs piliečiai, juo labiau, kad tituluoti asmenys mielai skyrė lėšų paleistuvavimui rauti su šaknimis. Bet kuo daugiau faktų aptikdavo kovotojai su „baltąja vergija“, tuo baisiau darydavosi padoriajai visuomenės daliai. Pamažu imta suprasti, kad prekyba gyvosiomis prekėmis tapo globalinė ir kad šį verslą organizuoja stambūs nusikaltėlių sindikatai.
Кaralienių kambarėlyje
Ko gero, pati primityviausia seksualinės vergijos forma buvo namų vergija, kai moteris tapdavo prostitute vyro, globėjo, tėvo, brolio ar dar kokio nors giminaičio valia. Štai, XIX amžiaus viduryje vienas klajojantis amerikietis pavertė savo furgoną viešnamiu ant ratų, o savo žmoną – vienintele jo darbininke. Jis keliaudavo po Meksiką nuo vienos padienių darbininkų stovyklos prie kitos ir imdavo užmokestį iš pageidaujančių pasinaudoti jo žmona. Panašių morališkai smukusių tipų pakako visais laikais, tačiau garo mašinos amžiuje visai ne jie buvo industrijos veidrodis.
XIX amžius buvo globalios rinkos formavimosi ir grandiozinių migracijų epocha. Milijonai žmonių kėlėsi į JAV, Kanadą, Australiją ir kitas tolimas šalis, geležinkeliai į vieną visumą sujungė toli esančias teritorijas, o garlaiviai transatlantines keliones padarė greitas, santykinai nepavojingas ir nebrangias. Šimtmečio viduryje pasaulį apėmė tikra transporto revoliucija, kuri atvėrė neįtikėtinas perspektyvas tiek doriems verslininkams, tiek ir nusikaltėliams.
Regionai, kuriuose buvo paplitusi namų vergija, pradėjo tiekti gyvąsias prekes ten, kur jos turėjo paklausą. JAV vakaruose buvo didelė kinų diaspora. Stambiuose Kalifornijos miestuose kūrėsi kinų kvartalai („čiainataunai“), o migrantai darbininkai kinai - „kuliai“ dirbo geležinkelių statybose, šachtose ir plantacijose. Nuo 1850 iki 1882 metų į JAV iš Kinijos atvyko apie 100 tūkst. vyrų ir tik 8,8 tūkst. moterų. Paklausa gimdė pasiūlą. Paskui „kulius“ į Ameriką skverbėsi „tongai“ - kinų nusikalstamos grupuotės, užsiiminėjusios kontrabanda, turto prievartavimu ir kitokia neteisėta veikla. Jie ir pradėjo vežti į JAV kinų merginas, pirktas iš tėvų arba priviliotas pažadais surasti gerai apmokamą darbą.
Kinijoje nuo senų laikų buvo tradicija, pagal kurią neturtingi tėvai parduodavo savo dukteris dirbti turtingųjų namuose. Tokios tarnaitės buvo vadinamos „mui čiai“. Šeimininkai įsipareigodavo maitinti ir rengti „mui čiai“, o vėliau rasti jai tinkamą vyrą. „Tongai“ ėmė supirkinėti Kinijoje „mui čiai“, bet vietoj darbo namuose ir sąžiningų vedybų jų laukė vergija Amerikos viešnamiuose. 1852 metais San Franciske atsirado slapta organizacija „Hip E Tone“, kuri specializavosi kiniečių vergių importe. 1854 metais gauja įvežė į JAV apie 600 merginų nuo 16 iki 25 metų. Verslas nešė nemažas pajamas: kinų banditai pirkdavo savo gentaines už 70-150 dolerių, o Amerikoje perparduodavo už 350-1000 dolerių. Jeigu mergina būdavo labai graži, prekiautojas vergėmis galėjo tikėtis viršpelnio. Štai, vieną merginą tikras tėvas pardavė Kinijoje už 140 dolerių, o vėliau ji buvo nugabenta į Bostoną ir parduota į viešnamį už 3 tūkst. dolerių.
Netrukus San Francisko Dupont gatvėje atsirado tikra pogrindinė vergų prekyvietė. Kinės tiesiai iš laivų buvo gabenamos į ypatingą „karalienės kambarį“, kur prekiautojai vergėmis jas nurengdavo ir apžiūrėdavo kaip gyvulius. Čia pat vykdavo varžytinės, kurioms paprastai vadovaudavo patyrę aukciono organizatoriai iš pietinių valstijų, išsimiklinę prekyboje žmonėmis. Gražuolei, patekusiai į Bostono viešnamį, dar pasisekė. Daugumos kinių laukė taip vadinama kamaros sistema (angl. „crib system“). Mergina būdavo užrakinama mažyčiame kambarėlyje, esančiame kur nors aludėje po laiptais.
Kiekvienas už ją sumokėjęs gaudavo tam tikram laikui raktą ir galėjo su ja daryti, ką norėjo. Tos, kurios atsisakydavo užsiiminėti prostitucija, buvo mušamos ir marinamos badu. Paprastai merginą surišdavo, pastatydavo priešais ją lėkštę su valgiu ir nemaitino, kol ji nepasiduodavo. „Hip E Tone“ ir kitų panašių gaujų veiklos rezultatas buvo tas, kad 1860 metais 85 procentai kinių, gyvenusių San Franciske, užsiiminėjo prostitucija.
„Jis pasiėmė visus mano pinigus“
Europa taip pat tiekė į JAV savo verges. Senajame pasaulyje buvo neįmanoma nusipirkti iš tėvų suaugusią dukterį, todėl prekiautojai žmonėmis griebdavosi klastos. ХХ amžiaus pradžioje Čikagos apygardos prokuroras Edwinas Simsas papasakojo publikai liūdną jaunos italės valstietės istoriją. Moraliniais sumetimais jos vardo jis nepasakė. Mergina gyveno savo tėvo name netoli Neapolio ir dirbo vynuogyne.
Jai buvo apie 16 metų, kai pas ją atėjo gerai apsirengusi ponia iš Amerikos ir apibėrė komplimentais. Amerikietė merginai pasakė, kad tokios gražios merginos laukia nuostabi ateitis Amerikoje. Ponia pažadėjo, kad vieną kartą laiškanešys atneš jai laišką, kuriame bus pinigų atvykti į Ameriką. Tenai ponia ją pasiims pas save dirbti, ja rūpinsis, padovanos gražių suknelių ir t.t. Žodžiu, pasaka apie Pelenę turėjo virsti tikrove. Kartą neapolietė iš tiesų gavo laišką, kuriame buvo 100 dolerių. Mergina susikrovė savo kuklią mantą ir iškeliavo laimės ieškoti.
Niujorko uoste merginos laukė du „draugai“, kurie paėmė jos dokumentus, pažadėjo palydėti iki geradarės namų, bet vietoj to atsivežė ją į kažkokį namą, kur mušė ir prievartavo ištisą savaitę. Pagaliau, nusprendę, kad aukos dvasia galutinai palaužta, banditai nusivežė ją į Čikagą, kur apgyvendino italams priklausiusiame viešnamyje. Čia iš jos atėmė įprastus drabužius ir aprengė viešnamio uniforma su plunksnomis ir netikrais briliantais. Šeimininkas pareiškė, kad dabar mergina jam skolinga 600 dolerių už rūbus ir neišeis į laisvę, kol neatsiskaitys. Užsidirbti pinigų buvo galima tik vienu būdu. O kai ji atidirbo už „skolą“, šeimininkas pasakė, kad per tą laiką skola išaugo dar 400 dolerių.
Po to italė bandė bėgti, bet suteneriai ją pagavo, žvėriškai sumušė ir skustuvu subjaurojo veidą. Jie nupjovė merginai ausį ir pertraukė ašmenimis per akis. Auka regėjimo neprarado, tačiau vokas buvo nupjautas, ir nuo to laiko mergina nebegalėjo užmerkti dešinės akies. Apskritai, kaip išsireiškė apygardos prokuroras, žiūrėti į ją be šiurpo buvo nebeįmanoma. Italę išlaisvino policininkai reido metu. Ji buvo perduota imigracinei tarnybai ir išsiųsta į tėvynę, kur jos jau nebegalėjo laukti nieko gero.
Kita mergina pateko į JAV iš Prancūzijos. Vėliau Sietle vykusio teismo proceso metu ji papasakojo, kaip į Paryžiaus konditerijos parduotuvę, kurioje ji dirbo, įėjo du vyrai ir nusipirko kažkokių saldumynų. Paskui tie du vyrai keletą kartų pasirodė jai akyse ir mėgino užmegzti pokalbį. Kartą jie papasakojo apie kažkokį vyriškį, kuris pasirengęs mokėti jai už darbą gerus pinigus. Ji sutiko su tuo žmogumi susipažinti. Vyro vardas buvo Emilis Shaie. Mergina pasakojo: „Jis įkalbėjo mane eiti su juo ir pasakė, kad padarys mane labai laiminga. Kai aš jo paklausiau, kaip jis žada tai padaryti, jis atsakė, kad ves mane“.
Mergina liko gyventi su E. Shaie, tikėdamasi vestuvių. Pirmą mėnesį, kai aš gyvenau pas jį, jis man buvo labai geras. Jis žadėjo įtaisyti mane į tokią vietą, kur aš uždirbsiu daug pinigų, bet nepasakė, kaip. Jis pasakė, kad mes važiuosime į Ameriką, o kur - nepasakė... Pirmą kartą jis papasakojo man apie tai, kuo man teks užsiiminėti, jau laive, bet aš buvau tokia jauna, man buvo septyniolika, ir aš nesupratau, ką jis turi omenyje. Jis papasakojo apie gyvenimą viešnamiuose, bet aš nesupratau, ką tai reiškia iš tikrųjų, netgi po jo paaiškinimų. Aš buvau bejėgė... Aš bijojau, kad jis ką nors su manimi padarys... Vėliau E. Shaie įkurdino mane Monrealio viešnamyje, ir aš uždirbau virš 2 tūkst. JAV dolerių, bet jis pasiėmė visus mano pinigus sau“.
Vargšių merginų istorijos buvo panašios viena į kitą. Skyrėsi tik pretekstai, kokiais nusikaltėliai viliojo aukas iš namų. Vienai žadėjo tarnaitės vietą turtuolio namuose, kitai sakė, kad supažindins su Brodvėjaus prodiuseriu, ieškančiu aktorės pagrindiniam vaidmeniui, dar kitą kvietė dirbti guvernante. Rezultatas buvo vienas ir tas pats. Šiame nusikalstamame versle dalyvavo tiek pavieniai prekeiviai žmonėmis, tiek ištisos gaujos. Apygardos prokuroras E. Simsas apskritai buvo įsitikinęs, kad Amerikoje veikia organizuota nusikalstama grupuotė, kuriai vadovauja sindikatas, veikiantis nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.
Jam priklauso perkrovimo bazės ir „rūšiavimo punktai“ visuose didžiuosiuose miestuose. Šiame baisiame versle jauną merginą galima nusipirkti už 15 dolerių, o pardavimo kaina svyruoja nuo 200 iki 600 dolerių. Jeigu mergina labai graži, tai prekeivis žmonėmis gali parduoti ją net už 800 ar 1 tūkst. dolerių. E. Simso duomenimis, sindikato vadeiva buvo kažkoks paslaptingas asmuo pravarde „Didysis šefas“. Šio žmogaus agentai dirbo Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos, Italijos ir Kanados teritorijose, o sindikato metinė apyvarta pirmąjį XX a. dešimtmetį sudarė apie 200 tūkst. dolerių. Vis dėlto, sprendžiant iš visko, grėsmingas sindikatas, kurį susekė prokuroras E. Simsas, buvo tik viena iš daugelio gaujų ir dargi ne pačių didžiausių. Na, pavyzdžiui, žinoma, kad sutuoktiniai Dufour, turėję viešnamį Čikagoje, vien tik per 1907 metus uždirbo 102,7 tūkst. dolerių. 1908 metais Dufour buvo suimti už prekybą „baltosiomis vergėmis“, bet buvo paleisti už užstatą ir pabėgo į gimtąją Prancūziją.
Laukite tęsinio
