Ši Mario Puzo frazė („Krikštatėvis“) bene geriausiai tinka kalbant apie saugumą, konvencinę ginkluotę ir nelegalią ginklų prekybą, atnešančią, viena vertus, didelį pelną, kita vertus – mirtį, skurdą ir sielvartą. Nors dažnai pasigirsta kalbos, jog šiuolaikinėje saugumo politikoje konvencinė ginkluotė praranda aktualumą dėl branduolinių, cheminių, biologinių ginklų, vienu mygtuko paspaudimu galinčių nušluoti milijonus gyvybių, iš tikrųjų jos svarba išaugo. Vienas iš veiksnių, lėmusių šį faktą, yra nelegali ginklų prekyba. Ji tapo kryžkele, kur valstybių užsienio politikos klausimai (saugumas, žmogaus teisės ir tarptautinė tvarka) susikerta su ekonomikos klausimais (prekyba, darbas ir pelnas). Ginklų įvairovė ir kiekiai, šiuo metu prieinami valstybiniams bei nevalstybiniams veikėjams, yra milžiniški. Juodojoje rinkoje galima įsigyti nuo 9 mm kulkos iki raketos su branduoline galvute. Nelegalios ginklų rinkos kanalai yra išsivystę tiek turtingose, tiek skurdžiausiose šalyse. Pastarosiose ginklai pardavinėjami tiesiog gatvėse. Pavyzdžiui, Pakistane įsigyti ginklą galima taip pat paprastai, kaip pakelį cigarečių.
Kodėl viskas yra taip, kaip yra? Istorija ir dabartis
Vienas didžiausių bumų ginklų prekyboje prasidėjo pasibaigus Šaltajam karui. Tai lėmė žlugusi SSRS, kurios karinis potencialas, išaugęs 1945-1989 metais, neteko savo aktualumo ir svarbos, nes reikėjo visą dėmesį koncentruoti į vis smunkančią valstybės ekonomiką, o ne į atskilusias nuo SSRS valstybes. Turint galvoje, jog satelitinėse valstybėse Šaltojo karo metu buvo dislokuoti dideli kiekiai konvencinės ginkluotės, jos tapo vienos pagrindinių ginklų tiekėjų juodajai rinkai. Iš šios rinkos ginklai pakliūdavo į konfliktuojančias valstybes, skatindami vis didėjančius valstybių nesutarimus. Savo ruožtu kariniai konfliktai skatino dar didesnius ginklų srautus. Taip susikūrė užburtas ratas su neišsenkančiais pinigų klodais „juodiesiems verslininkams“.
Po Šaltojo karo pokyčiai atsirado ir legalioje ginklų prekybos rinkoje. Ginklus gaminančios pavienės JAV kompanijos pradėjo vienytis ir buvo privatizuotos. Iškilo keturios super-kompanijos (Northrop-Grumman, Lockheed-Martin, Boeing ir Raytheon), kontroliuojančios esminę Amerikos ginklų rinkos dalį. Tuo metu Europoje susikūrė trys didžiosios kompanijos – BAE sistemos, Europos aeronautikos gynybos ir kosmoso kompanija ir Thales. Šių kompanijų atsiradimas JAV ir Europoje lėmė didesnes pinigines investicijas į technologines inovacijas ginkluotės srityje. Didesni pinigų srautai karinės technikos gamybai ir tyrimams sukėlė konvencinės ginkluotės kainų augimą legaliose rinkose. Šis veiksnys paskatino ir taip plačiai paplitusią nelegalią ginklų prekybą. Ginklus tapo įmanoma įsigyti dar geresnėmis kainomis, be jokių apribojimų ir daug greičiau. Įdomiausia tai, jog už kiekvienos investicijos į naujas karines technologijas, kurios turėtų užtikrinti valstybių saugumą, slypi ir kita pusė – nauji klodai nelegaliai ginklų rinkai ir konfliktai nestabiliuose regionuose. Morališkai „pasenusi“ ginkluotė būna išstumiama naujų technologijų ir pakliūna prekiautojams į rankas. Tokiu būdu legali ir nelegali ginklų prekyba persipina tarpusavyje ir tam tikrame lygmenyje tampa priklausoma viena nuo kitos.
Nelegali ginklų prekyba šiuo metu yra pelningiausias verslas pasaulyje, pelnu aplenkiantis net narkotikų prekybą (Žinoma, šios rinkos tarpusavyje realybėje persipina. Prie jų taip pat prisideda ir prekyba žmonėmis, nelegali prekyba deimantais, mediena ir t. t.). Remiantis 2005 metų duomenimis, vien tik legali prekyba (sankcionuota valstybių) pasauliniu mastu atnešė apie 45 milijardus dolerių pelno, o tai gali sudaryti tik keliasdešimt procentų viso pelno, gaunamo iš prekybos ginklais.
Paradoksalioji realybė
Šiuo metu karinis eksportas yra sukoncentruotas trijuose pagrindiniuose blokuose – JAV, Vakarų Europoje ir buvusiame Sovietiniame bloke. Didžiausią pelną iš ginklų prekybos gauna penkios valstybės – JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija. Vien šios penkios valstybės sudarė 79 proc. pasaulio ginklų eksporto rinkos 2004-2008 metais. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu daugiau nei 639 milijonai įvairios konvencinės ginkluotės, nuo paprasčiausio 9 mm pistoleto Makarov iki rusiško naikintuvo MIG-29, cirkuliuoja pasaulyje, 79 proc. yra gana didelis ginklų kiekis. Kiekvienais metais jų yra pagaminama dar per 8 milijonus vienetų. Šie ginklai buvo pagrindinė kariavimo priemonė 46-iuose iš 49-nių konfliktų, kilusių nuo 1990 iki 2006 metų. Nuo ginklų šiuose konfliktuose žuvo apie 4 milijonai žmonių, iš kurių 90 proc. buvo civiliai, iš jų – 80 proc. moterys ir vaikai.
Šie skaičiai atskleidžia ir sistemos, kurios rėmuose gyvename, paradoksą. Žvelgiant iš nūdienos suformuotų vakarietiškų vertybių perspektyvos, mes suvokiame demokratines valstybes kaip gėrio, teisingų normų skleidėjas. Bent jau norima sukurti tokį įvaizdį. Tačiau šios gerosios valstybės yra ir daugiausiai platinančios ginklus, skirtus žudyti, griauti ir naikinti. Žinoma, ginklus platina ne tik valstybės, kurios skleidžia demokratines vertybes (Rusija, Kinija), tačiau jos visos priklauso didžiausiam blokui atsakingam už saugumą pasaulyje – Jungtinių Tautų saugumo tarybai. Paradoksas – įtakingiausias darinys, kurio reglamentų ir nuostatų laikosi daugmaž visos pasaulio valstybės, kuris kuria pasaulio tvarką ir nustato ginklų prekybą kontroliuojančios politikos gaires, apjungia valstybes, kurios platina daugiausiai ginklų.
Nelegali ginklų prekyba: jos būdai ir keliai
Didžioji konvencinės ginkluotės dalis cirkuliuojanti juodojoje rinkoje – tai ginklai, kurie buvo pagaminti ir buvo naudojami legaliai, prieš nukreipiant juos į ginklų prekeivių rankas. Šis „nukreipimas“ šiuo metu vyksta keliais būdais. Pirmas ir tiesiausias metodas yra plukdyti ginklus į ir per ginklų prekybos įsipareigojimus pasirašiusias šalis, kurios dažniausiai pastarųjų nepaiso, nes nėra mechanizmo, galinčio taikyti efektyvias sankcijas už pažeidimus. Jungtinių Tautų sankcionuota specialistų grupė, ištyrusi Angolos ir Liberijos atvejus, rado daug ginklų pažeidimų tiek iš šalių tiekėjų, tiek iš šalių, kurios leido pervežti ginklus per jų teritoriją. Tyrimas parodė, jog vyriausybių darbuotojai priima kyšius už suteiktas eksporto licencijas arba darbuotojai praleidžia ginklų siuntą už tam tikrą užmokestį, nepaisydami galimų pasekmių. Tai reiškia, jog grėsmė gauti sankciją arba pačios sankcijos per se neatsveria gaunamos naudos už sėkmingą operaciją.
Antra, menkai apsaugoti ginklų rezervai, palikti dar nuo Šaltojo karo pabaigos, tampa patrauklūs ginklų šaltiniai prekeiviams. Prastas tokių rezervų administravimas leidžia nesunkiai pasiimti ginklus nurašant juos į atsitiktinius nuostolius (generolų ar kitų karininkų, kuriems yra pavesta tokių sandėlių priežiūra, parduoti ginklai dažniausiai įforminami kaip neveikiantys arba tiesiog pamesti). Šie ginklai pakliūna organizuoto nusikalstamumo organizacijoms, separatistinėms grupuotėms ar stambiems ginklų prekeiviams.
Trečia, neretai ginklai gaunami iš nacionalinių arsenalų, kurie būna apiplėšti per valstybinio nestabilumo laikotarpį. Pavyzdžiui, 1997 metais iš Albanijos nacionalinio ginklų sandėlio buvo pavogta daugiau nei 500 tūkstančių ginklų, kurie greitai paplito po Balkanus ir už šio regiono ribų. Kiekvienais metais vidutiniškai yra pavagiama arba pametama beveik vienas milijonas mažo kalibro ginklų, kurie atsiduria juodojoje rinkoje.
Ketvirta, patys kareiviai dažnai prekiauja ginklais, ypač valstybėse, kur karininkams nėra mokama už tarnybą. Apimti revanšistinių nuotaikų, jie tiesiog neperkelia ginklų į sandėlius, bet juos parduoda. Yra užfiksuoti keli įvykiai Izraelyje, kai karininkai pardavė ginklus Pakistano kovotojams, nors ir žinojo, jog tie ginklai bus naudojami prieš juos pačius.
Penkta, dažnai juodąją ginklų rinką papildo ginklai pavogti iš juos legaliai įsigijusių piliečių. Kad ir koks juokingas atrodytų šis faktas, tačiau vien šis smulkus vagiliavimas padidina JAV juodąją ginklų rinką puse milijono vienetų ginklų kasmet.
Viena geriausių Šaltojo karo pabaigos padarinių, ginklų prekiautojų veiklos schemų ir sistemos per se, iliustracijų galėtų būti Andrew Niccol filmas „Karo dievas“. Vienoje filmo vietoje Jurijus (akt. Nicolas Cage) po SSRS žlugimo išpardavė visą be priežiūros paliktą karinį arsenalą Ukrainoje, nuo AK-47 automatų iki karinių sraigtasparnių. Toks scenarijus nėra iš piršto laužtas – beveik visi ten rodyti prekybos ginklais būdai egzistuoja ir realybėje.
Tarptautinė bendruomenė ir ginklų prekybos kontrolė
Vienas iš pirmųjų bandymų kontroliuoti ginklų naudojimą buvo 1139 metais vykęs antrasis Laterano pasitarimas, kurio pasekmė – draudimas naudoti arbaletą prieš krikščionis. Šiuo metu ginklų kontrolė susiduria su daugybe naujų iššūkių – ginklų plitimas, nelegali prekyba, seni ginklų rezervai, kurie vis dažniau pasiekia juodąją rinką, užterštumo problema naudojant ginklus (ypač masinio naikinimo) bei globalizacija, dėl kurios tampa vis sunkiau fiksuoti ginklų plitimą.
1999 metais buvo pasiektas aukščiausias taškas konvencinės ginkluotės kontrolės srityje Europoje, kai buvo bandoma pasirašyti dvi pagrindines sutartis: juridiškai privalomą sutarimą dėl konvencinių ginkluotojų pajėgų sutarties taikymo Europoje (adaptuotasis CFE, kuris, deja, neįsigalėjo dėl NATO ir Rusijos nesutarimo, tačiau pirminis CFE variantas yra galiojantis ir privalomas visoms pasirašiusioms ją valstybėms) ir politiškai privalomą Vienos pasitikėjimo ir saugumo priemonių didinimo dokumentą. 2002 metų sausį įsigalėjo Atviro dangaus sutartis. Tačiau čia iniciatyvi veikla, kuri nukreiptų ginklų kontrolės politiką į besikeičiančios tarptautinės politikos bei pasaulio realijas, baigėsi. Ambicingi žingsniai, žengti atskirų regionų ginklų kontrolės harmonizacijos link, išsisėmė ir neatrodo, jog bus peržvelgti iš naujo artimoje ateityje. Tuo tarpu CFE sutarties veiksmingas veikimas, nors ji ir politiškai galiojanti, yra sulaikomas šalutinių kliūčių: Rusijos elgesys buvusios Sovietų Sąjungos kaimynių atžvilgiu ir šios valstybės pasitraukimas iš sutarties. CFE sutartis įsigalėjo 1990 metais ir buvo pirmoji sutartis apimanti konvencinės ginkluotės ribojimo klausimą Europoje. Pagal šią sutartį nė vienos šalies ginkluotės kiekis negali viršyti 1/3 visos Europos ginkluotės. Jos pagrindu Europa buvo suskirstyta į geografines zonas, kuriose galėjo būti tik tam tikras leistinos ginkluotės kiekis. Kiekviena zona apėmė kelias NATO ir kelias buvusias Varšuvos pakto valstybes. 1999 metais ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija) pasiūlė adaptuotą CFE variantą, kuris nebuvo pasirašytas dėl JAV nesutarimo su Rusija, pastarajai atsisakius išvesti ginkluotąsias pajėgas iš Moldovos ir Gruzijos. Skatinimai tobulinti ir modernizuoti Vienos CSBM dokumentą ir jį pritaikyti naujom politinėm realijom taip pat žlugo. Atviro dangaus sutartis nesugebėjo pažengti į priekį jau per pirmąją Revizijos Konferenciją 2005 metais. Galima daryti išvadą, jog bendri konvencinės ginkluotės kontrolės susitarimai šiuo metu tik plaukia pasroviui tarptautinės politikos upėje, o ne bando nustatyti naujus orientyrus, tikslus.
Vienas naujausių projektų, grįstas tarptautine teise SALW (angl. Small Arms and Light Weapons) srityje, yra ginklų prekybos sutartis (angl. AAT – Arms Trade Treaty). Tai teisiškai privalomas tarptautinis susitarimas, kuris turėtų nustatyti pagrindines taisykles, reguliuojančias konvencinės ginkluotės prekybą tarptautiniu mastu. Ji bus grindžiama paprastu principu – ginklų eksportuotojai ir importuotojai turės užtikrinti, kad jie netieks ginklų ten, kur jie gali būti naudojami pažeidžiant tarptautinę teisę. Šios sutarties tikslas – sudaryti aiškų, harmoningą, normatyvinį pamatą, padėsiantį sukurti kryptingą valstybių elgseną tarptautinėje arenoje ginklų prekybos atžvilgiu, t. y. nustatyti pagrindinius, bendrus minimalius standartus. Reikia paminėti, jog ATT nesukurs visiškai naujos valstybių tarpusavio santykių sistemos ginklų kontrolės srityje, o tik dar kartą patvirtins jų atsakomybes, bet jau tarptautiniu mastu.
Nors ši sutartis dar nėra įsigaliojusi (yra paskutinėje parengimo stadijoje), tačiau jau dabar matosi jos abejotinas efektyvumas. Yra abejotina tai, kad jos pagalba bus bent pristabdyta ginklų prekyba – nėra parengto konkretaus plano, kuriame aiškiai būtų nurodyta, ką reikia daryti, norint užkirsti tam kelią. Analizuojant šiuolaikines tarptautines ir nacionalines sutartis visur galima įžvelgti pastangas sustabdyti žmogaus teisių pažeidinėjimą. Tokiu būdu ši sutartis tampa tik dar viena tarp daugelio, mėginančių užkirsti kelią nelegaliai prekybai ginklais ir žmogaus teisių pažeidinėjimui. Vienaip ar kitaip, tai sveikintinas žingsnis, kuris, tikėsimės, ilgainiui įgys didesnį svorį tarptautinėje arenoje (pirmas žingsnis stiprinant sutartį buvo žengtas šių metų spalio 15 d. JAV paskelbus, jog ji žada prisijungti prie šios sutarties).
Pinigai svarbiau už gyvybę...?
Juodojoje pasaulio rinkoje ginklai yra tik viena daug didesnės šešėlinės ekonomikos dalis. Joje susikerta narkotikų, medienos, deimantų, nykstančių gyvūnų rūšių ir net žmonių prekybos keliai. Pavyzdžiui, ,,nelegali deimantų prekyba apjungia Liberijos, Togo ir Burkina Faso vyriausybes su privačiais ginklų kontrabandininkais Bulgarijoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Be to, maištininkų grupuotės ir teroristų organizacijos, kurios gauna nemaža naudos iš šio nelegalios prekybos tinklo, dažnai gautą pelną išleidžia ginklams. Kolumbijos revoliucinės armijos pajėgos (angl. FARC – The Revolutionary Armed Forces of Columbia) uždirba apie 500 milijonų JAV dolerių iš narkotikų prekybos, o didžioji šių pinigų dalis taip pat išleidžiama ginklams.“ (Stohl R. The Tangled Web of Illicit Arms Trafficking.) Šias atskiras nelegalios prekybos rinkas į vieną suburia atsiskaitymai: pavyzdžiui, už ginklų siuntą yra atsiskaitoma nebūtinai grynaisiais pinigais, dažnai Afrikos valstybėse mokama deimantais, kitur mediena ar kitais ištekliais. Taip viena nelegali rinka papildo kitą, sudarant uždarą besiplečiantį ratą.
Ginklų prekyba, kaip taisyklė, klesti ten, kur vyksta kariniai konfliktai. Tai palankiausia terpė prekiauti ginklais. Tačiau XXI a. iškilo ir kita terpė – jaunimas bei jų vykdoma nusikalstama veikla. 2000 metais Cunningham, Henggeler, Limber, Melton ir Nation atliko tyrimus daugiau nei 6000 pradinių mokyklų. Apklausa parodė, jog tarp penktos ir septintos klasės mokinių 14,4 proc. turėjo graižtvinius šautuvus ir 9 proc. – revolverius arba pistoletus. Analizuojant šiuos duomenis aiškiai matosi neišsenkanti rinka, kurios vartotojais tampa nesubrendęs ir atsakomybės stokojantis jaunimas.
Apskritai, mažo kalibro šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės plitimas ir jos netinkamas naudojimas yra daugiapakopė problema, reikalaujanti efektyvių kontrolės priemonių. Jų visiškas uždraudimas nėra išeitis, nes šiuos ginklus naudoja ir legaliais tikslais tokios institucijos, kaip policija, kariuomenė ar net civiliai, tačiau jų nelegalus plitimas turi būti stabdomas tiek tarptautiniu, tiek regioniniu, nacionaliniu ar lokaliniu lygiu. Bendrai, mažo kalibro šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės plitimo kontrolės politika turi aprėpti ginklų tiekimo sritį, eliminuoti potencialią grėsmę keliančius ginklų rezervus bei stengtis sumažinti ginklų poreikį visuomenėje – tik tokiu būdu galima pristabdyti augantį jų skaičių.
Tad „nieko asmeniško, tai tik verslas“... Ši citata atskleidžia akivaizdžią realybę – žmogaus gyvybė tampa nebe vertybė, o tik pasipelnymo šaltinis, verslas. Čia paminama esminė teisė į gyvybę vardan popierėlių su skaičiais, kurių vertė šiuo metu yra nulemta garbės žodžio. Kita vertus, nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Keistai ironiška – žmogus nuolat svajoja apie amžiną gyvenimą, tačiau įsigyja daug daugiau daiktų, kurie skirti naikinti vieniem kitus (ginklai) ar save patį (narkotikai, alkoholis), nei elementariam vandeniui ar sanitarinių sąlygų gerinimui. Šiais metais JAV 44,4 proc. surinktų mokesčių skyrė karinėms išlaidoms, o sveikatos apsaugai tik 19,7 proc. Tad kažin ar nuostabu, jog ginklų prekyba klesti.
Justas Kačinskas
