„Niekada nepripažinkite pralaimėjimo. Jeigu yra grėsmė, kad nepasieksite tikslo, nukelkite jo datą. Anksčiau ar vėliau jums pavyks.“ Šia paprasta taisykle daugelis Rytų Europoje sekė socialistų laikais, tačiau šiomis dienomis ji populiari ir tarp Europos Sąjungos (ES) biurokratų Briuselyje.
2010 metų kovo 24 dieną visi Europos reikalų stebėtojai iškals akmenyje: ES nepavyko pasiekti tokių tikslų kaip ekonomikos augimas, efektyvumas ir veiksmingumas, modernizacija, o visa tai buvo numatyta prieš dešimt metų Lisabonoje. Užuot tapusi dinamiškiausia pasaulio ekonomika, ES praranda savo pozicijas. Ji kaip visuma nepasiekė nė vieno iš 17 kiekybinių rodiklių, numatytų Lisabonos strategijoje. Ir visi kiti tikslai, pridėti proceso metu, buvo panaudoti tik tam, kad nacionalinės biurokratijos paruoštų planus pagal vadinamąjį atviro koordinavimo metodą.
Užuot įsigilinusi į šios nesėkmės priežastis, ES pateikia naują ambicingą dokumentą su 2020 metų tikslais. Atrodo, vėl bus daug kalbama ir svajojama. Kyla klausimas, kas nepasisekė Lisabonos strategijoje. Iš esmės, viskas, bet visų pirma pats metodas. Taisyklės be stebėsenos ir prievartos bei reikalavimo mechanizmų yra vien tik tuščia retorika. Tikslai ir jų įgyvendinimas buvo nuolat atidėliojami, be to, jie patys pasirodė klaidingi ir jų buvo gerokai per daug. Pasiteisinimas tokiame ilgame sąraše yra teiginys, kad pasiektas bent vienas tikslas – kaip trofėjus pasididžiuoti namuose. Tikslai dažniausiai nereikalauja tarptautinio koordinavimo. Tai darbo politika, vaikų priežiūra ar pensijos. Švelnus metodas ir sankcijų šalims nebuvimas atidėlioja minėtą procesą. Daugiau numatomos pasekmės, o ne politikos instrumentai.
Dėl visų šių priežasčių Lisabonos strategijos atidėjimas 2020 metams yra ne visai suprantamas. Atskiras aiškus atvejis yra aplinkos apsauga. 2012 metų Kioto tikslai pasiekiami. Bet kurios šalies delsimas pažeidžia kitų valstybių pastangas. Kitas pavyzdys yra energijos paskirstymas. ES neturi bendros energijos rinkos, o tai didina verslo sąnaudas, namų ūkių išlaidas ir mažina efektyvumą. Svarbūs yra visos Europos tikslai, o ne tik nacionaliniai pasiekimai ar sankcijos valstybėms, neliberalizuojančioms savo rinkų. Kitas valstybėms atsiperkantis tikslas ES lygmenyje yra migruojančių talentų pritraukimas. Šiuo metu Europa pralaimi pasaulines varžybas dėl jų, o visuotinis nuosmukis suteikia galimybę pakeisti žmonių kapitalo judėjimą ir geografiją.
Atitinkama migracijos politika ir talentingiems žmonėms palanki aplinka, remiamos Europos lygiu, galėtų pagerinti tokios migracijos balansą, kuris dabar visose ES šalyse yra neigiamas arba nulis.
Į pokyčius ekonominėse iniciatyvose atsižvelgiama, todėl svarbu investuoti į mokslinius tyrimus ir visuomenės švietimą. Tai leistų Europai tapti talentingų žmonių ir efektyvios energetikos vieta.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
