Viena įtakingiausių ES valstybių – Prancūzija vėl grįžta į NATO karines struktūras. Nors 1966 m. šios šalies diplomatai paskelbė apie pasitraukimą iš karinės organizacijos, 2009 m. kovo 12 d. Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy oficialiai paskelbė, kad jo šalis grįš į NATO ir sieks svarbesnio vaidmens partnerystėje su Jungtinėmis Valstijomis ir kitais transatlantinio Aljanso sąjungininkais.
Nors Prancūzija buvo viena iš NATO steigėjų, 1966 m. kovo 10 d. pranešime Prancūzijos vyriausybė paskelbė kitoms keturiolikai NATO šalių apie savo ketinimą atšaukti prancūzų personalą iš NATO integruotos karinės būstinės, nutraukti Prancūzijos pajėgų dalyvavimą tarptautiniuose daliniuose ir pareikalauti, kad iš Prancūzijos teritorijos būtų iškeldinta NATO būstinė, išvesti sąjungininkų daliniai, kitos Prancūzijai nepavaldžios įstaigos ir bazės.
Šią poziciją įtakojo keletas veiksnių – Paryžiaus nenoras nusileisti JAV dominavimui organizacijoje, prancūzų visuomenės nuomonės tyrimų tendencijos bei tarptautinių santykių eiga. Prancūzija tokios nuostatos laikėsi net keletą dešimtmečių. Tačiau ši šalis norėjo, kad Atlanto Aljansas gyvuotų toliau ir nekėlė klausimo dėl Vašingtono sutarties. Be to, pastaruoju metu Prancūzijos politikai vis garsiau kalbėdavo apie grįžimą į NATO avangardą.
Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy 2009 m. kovo 12 d. paskelbė, kad jo šalis grįš į NATO vadovybės integruotas karines struktūras ir sieks svarbesnio vaidmens partnerystėje su Jungtinėmis Valstijomis ir kitais transatlantinio Aljanso sąjungininkais. Taigi, praėjus keturiems dešimtmečiams po buvusio prezidento generolo Šarlio de Golio sprendimo, jog Prancūzija nedalyvaus NATO karinėse struktūrose, tačiau išliks politinėje vadovybėje, N.Sarkozy pareiškė, jog jo šaliai atėjo laikas dar kartą prisiimti vadovaujantį vaidmenį.
N. Sarkozy, kuris taip pat yra Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų vyriausias vadas, sakė, kad jo šalis šiuo metu yra labiausiai pasiruošusi visaverčiam dalyvavimui NATO misijose ir komitetuose nuo 1966 metų de Golio priimto sprendimo pasitraukti iš Aljanso karinės vadovybės. Pasak jo, Prancūzijos branduolinis arsenalas išliks nepavaldus NATO struktūroms, tačiau prezidentas argumentavo, kad JAV ir Didžioji Britanija laikosi tos pačios politikos, todėl Prancūzija netaps išimtimi.
Be abejo, ir Vašingtonas pasveikino N. Sarkozy sprendimą. Visų pirma, JAV labai svarbu, kad po 43 metus trukusio nedalyvavimo Prancūzija grįžo ten, kur jos vieta - į Aljanso vadovavimo struktūras, kurias ji padėjo įkurti. Tačiau faktiškai ši šalis į aktyvų NATO avangardą grįžo anksčiau: prancūzų kariai jau keletą metų narsiai kaunasi kartu su JAV ir kitų šalių daliniais prieš radikalus Afganistane, dalyvavo ir kitose NATO misijose.
Taigi, Prancūzija visada buvo svarbi NATO sąjungininkė. Jos visavertis dalyvavimas civiliniuose ir karinių sprendimų priėmimo bei planavimo procesuose Aljansą tik dar labiau sustiprins.
Analizuojant pagrindines priežastis, kodėl Prancūzija oficialiai vėl prisijungė prie NATO, galima pabrėžti, kad tam įtakos turėjo ir nauji Prancūzijos bei JAV prezidentai bei jų politikos linijos. N. Sarkozy jau nuo pat savo kadencijos pradžios pasižymėjo kaip reformatorius bei tarptautinių santykių plėtotojas. Savo ruožtu naujasis JAV vadovas taip pat skelbia atvirą dialogą su visomis pasaulio valstybėmis. Obamos išrinkimas ne tik Prancūzijai, bet ir visai ES suteikė vilčių, kad atsinaujins dialogas tarp JAV ir Europos.
Tačiau yra ir dar viena Prancūzijos suartėjimo su NATO vadovybe priežastis. Paryžius skelbia, kad šalies sugrįžimui turėjo įtakos ir Prancūzijos atstovo paskyrimas į vieną iš dviejų svarbiausių Aljanso karinių postų - vyriausiosios NATO pajėgų transformacijos strateginės vadavietės Norfolke, Virdžinijos valstijoje vado postą.
Tam Prancūzija turi užsitikrinti 26 organizacijos šalių sutikimą. Priėmus šį sprendimą, aukšti Prancūzijos karininkai perims vadovavimą dviejose NATO struktūrose, o Aljanso štabuose dirbančių Prancūzijos atstovų, kurių šiuo metu yra apie 100, pagausės iki maždaug 800.
Taigi, Prancūzijos sugrįžimas labai svarbus žingsnis tiek šiai šaliai, tiek NATO (su JAV priešakyje), tiek ir visai Europos Sąjungai. Prancūzija yra didžiausia ES narė, nusidriekusi nuo Šiaurės jūros iki Viduržemio jūros.
Prancūzų įtakos NATO vadovybėje sustiprėjimas tuo pačiu sustiprins ir Europos pozicijas šioje organizacijoje, o 2002 m. paskelbta bendra NATO ir ES deklaracija „Dėl Europos saugumo ir gynybos politikos“, įtvirtinusi strateginę partnerystę tarp abiejų organizacijų atremiant saugumui kylančius iššūkius, įgaus dar didesnę tarptautinę reikšmę.
Parengė Asta Volkovaitė
