2007-ųjų pavasarį charizmatiškasis Prancūzijos prezidentas savo politinį kapitalą buvo susikrovęs dar būdamas vidaus reikalų ministru ir negailestingai numalšinęs keletą imigrantų sukeltų riaušių. Turint galvoje, kad prancūzai liguistai nemėgsta atvykėlių, atimančių iš jų darbo vietas ir apskritai „teršiančių tautinės daugumos tapatybę“, N. Sarkozy tuo pasinaudojo ir įveikė tiek žavingąją socialistę Segolene Royal, tiek Demokratų sąjungos lyderį, centristą Francois Bayrou, tiek, žinoma, ir radikalųjį Nacionalinio fronto vadovą Jeaną Marie Le Peną.
Likus taip pat maždaug dviem mėnesiams prieš anuos rinkimus Geopolitikoje rašėme (http://www.geopolitika.lt/?artc=236), kad šiokį tokį Napoleono sindromą turintis centro dešiniųjų bloko „Sąjunga už liaudies judėjimą“ kandidatas ryžtingai vykdė Nacionalinės Asamblėjos priimtą prieštaringai vertintą imigracijos įstatymą. Pagal jį buvo apribojamos nekvalifikuotų imigrantų įsidarbinimo šalyje galimybės. Kitaip šis teisės aktas dar vadinamas atrankinės imigracijos įstatymu. Prancūzija, kaip ir kitos Vakarų šalys, atsirenka reikalingus imigrantus ir užkerta kelią jai nepriimtinos darbo jėgos antplūdžiui, kuris tęsiasi štai jau daugiau kaip pusšimtį metų. Tiesa, šie apribojimai nelietė atvykstančių iš ES šalių, taip pat, žinoma, ir iš Lietuvos.
Tada kandidatą ėmė kritikuoti tiek opozicija, tiek Bažnyčia, tiek imigrantų sluoksniai. „Parlamento sprendimas šalį bloškia 30 metų atgal“, – tvirtino savo pareiškime „Judėjimas prieš rasizmą“. Jame pabrėžiama, kad įstatymas „prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms ir įtvirtina ksenofobiją“. Kraštutiniai Le Peno dešinieji teigė, kad „reikėjo priimti ne atrankinės, o nulinės imigracijos įstatymą“, kitaip sakant, visiškai neįsileisti kitataučių darbui ir nuolatiniam gyvenimui.
Laikraštis „Le Monde“ rašė, kad Prancūzijoje gyvena apie 4,3 mln. imigrantų, arba 7,4 proc. visų šalies gyventojų. Tarp jų išeiviai iš Šiaurės Afrikos sudaro beveik 30 proc., iš Portugalijos – daugiau kaip 13 proc., italų yra beveik 9 proc., ispanų – 7,3 proc., turkų – 4 procentai. Kitais duomenimis, vien musulmonų yra ne mažiau kaip 5 milijonai. Tuometinis vidaus reikalų ministras N. Sarkozy, parlamente pateikęs ataskaitą (jis, beje, buvo ir pagrindinis įstatymo projekto iniciatorius), pareiškė, kad Prancūzijoje nelegaliai gyvena apie 200–400 tūkstančių žmonių, o kasmet šalis pasipildo iki 100 tūkstančių imigrantų. Ministras žadėjo, kad vien 2007 m. bus deportuota 25 tūkstančiai nelegalų, o kasmet išsiunčiama maždaug po 5 tūkstančius.
Įdomu, kad nuo 2005 m. svarstytas naujas priemones prieš imigrantus palaikė ir Prancūzijos visuomenė. Maždaug 60 proc. apklaustųjų pareiškė, kad laikas atsikratyti šios naštos. To nori ne tik tikrieji prancūzai. Įstatymui pritarė ir seniai Prancūzijoje gyvenantys imigrantai, kurie bijo, kad nauji atvykėliai gali atimti iš jų darbo vietas.
Tai štai ant kokio žirgo tuomet į prezidento postą atjojo šis nedidelio ūgio (ne veltui jis lyginamas su Napoleonu ir pravardžiuojamas „Bonapartu su kostiumu“, nes abiejų Prancūzijos valdovų ūgis vienodas – 168 cm), tačiau ne mažiau už savo tolimą agresyvųjį pirmtaką ambicingas politikas.
Liaudies prezidentas?
Kokiais šūkiais N. Sarkozy mosuoja šįkart?
Vasario 19 d. Marselyje paskelbęs, kad kelia savo kandidatūrą 2012 m. prezidento rinkimuose, N. Sarkozy aiškino, ką reiškia mylėti Prancūziją. Naujienų agentūra RFI citavo 23-ąjį Prancūzijos prezidentą: „Mylėti savo šalį – tai atsisakyti 35 val. darbo savaitės, tai nedalyti pensijų sulaukusiems 60 metų, tai nedidinti valstybės išlaidų, tai nedidinti mokesčių krizės ir skolų augimo metu, tai neideologizuoti imigracijos...“
Šie visi „ne“ – tai kartu ir N. Sarkozy penkerių metų vadovavimo suvestinė. Ne kam kitam, o sau jis priskiria nuopelną, kad „Prancūzija išgyveno krizę, išvengė katastrofos“, o tiems, kas tuo abejoja, pasiūlė palyginti prancūzų padėtį su „graikų darbininko arba ispanų bedarbio“ padėtimi. Štai kodėl jis pakeitė 2007-ųjų rinkiminį šūkį „Kartu įmanoma viskas“ ir dabar save vadinąs „liaudies kandidatu“, o ne „prieš ją stojančio negausaus elito“ atstovu.
N. Sarkozy nuo šiol atsiklaus „liaudies“: Marselyje jis pasiūlė svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais – imigracijos, pagalbos bedarbiams, jaunimo – rengti visuotinius referendumus. Dar jis tapo ryžtingu kovotoju prieš vienalyčių santuokų legalizaciją, eutanaziją ir prieš teisę užsieniečiams balsuoti municipaliniuose rinkimuose. O dėl šeimos, tai N. Sarkozy mano, kad šeima ir santuoka yra bazinės visuomenės vertybės. „Mūsų tapatumo negalima aukoti momentinei madai“, – filosofavo dabartinis prezidentas.
Visą šią retoriką jis nukreipia prieš naują pagrindinį savo oponentą rinkimų kampanijoje – socialistų lyderį, N. Sarkozy vienmetį teisininką ir ekonomistą Francois Hollande'ą, kuris Socialistų partijos rinkimuose nurungė kitas kandidates moteris: Martine Aubry ir prieš penkerius metus N. Sarkozy nedideliu, vos 6 proc. skirtumu pralaimėjusią S. Royal. Socialistas, priešingai, pasisako už vienalytes santuokas, už galimybę atvykėliams balsuoti vietos rinkimuose ir t. t.
Jei vėl kojos nepakiš moteris...
Bet ir vėl kaip 2007 m. rinkimuose šiuolaikinis Prancūzijos Napoleonas savo varžove turi moterį – kraštutinio dešiniojo Nacionalinio fronto lyderę Marine Le Pen. Garsi 43-ejų advokatė vadovavimą Nacionaliniam frontui mirus tėvui paveldėjo pernai sausio 16 d. ir iškart perėmė nacionalistinę tėvo retoriką. Vasario 5 d. mitinge Tulūzoje M. Le Pen pabrėžė, kad ji yra vienintelė tikroji opozicija valdančiajai sistemai, besistengiančiai nutildyti žmonių balsus, nesutinkančius, kad aukščiausiose valstybės sferose vyrautų mafijinė sistema, kuri pelnosi iš žmonių skurdo, sukūrusi „išmetamus“ darbuotojus, kuriems nebepripažįstama žmogaus vertė, ir įtvirtinusi moralinę netvarką.
Prancūzijoje apie 3 mln. gyventojų neturi tinkamo būsto gyventi ir, net turėdami nuolatinį darbą, didžiuosiuose miestuose gyvena gatvėje arba glaudžiasi naktimis savo darbo vietose. Baimė prarasti darbo vietą stambiose įmonėse dažnai baigiasi savižudybe. Tokia realybė įsitvirtino per pastaruosius dešimt metų. Štai kodėl radikalė tokia populiari tarp darbininkų ir mažas pajamas gaunančių rinkėjų. M. Le Pen nori, kad prancūzai nesijaustų svetimi savo valstybėje ir turėtų teisę būti nacionalistais, jei tai jiems patinka, ir kad niekas to negalėtų jiems prikišti. Ji siekia nepriklausomos nuo užsienio kapitalo valstybės, nes politinio elito ir Artimųjų Rytų emyrų ryšiai vis stiprėja, tvirtina ji.
Paryžiaus laikraštis „Liberation“ rašo, kad M. Le Pen kandidatūra per prezidento rinkimus jeigu ir ne nenuvilios daugumos rinkėjų, tai gali suskaldyti politinės dešinės rinkėjų stovyklą ir taip sumažinti N. Sarkozy galimybes laimėti. Tačiau tokiu atveju automatiškai padidėja politinio centro šansai sulaukti reliatyviai didesnio rinkėjų palaikymo. Dienraščio cituojamo socialistų atstovo teigimu, prezidento rinkimai – tai kandidatų ir rinkėjų „susitikimas“. Šio susitikimo neturi trikdyti joks tarpininkas. Kita vertus, kairiųjų stovykla neneigia viešosios nuomonės apklausų, kuriose M. Le Pen surenka nuo 16 iki 18 proc. balsų. Jie, ko gero, politikei žada gerą poziciją (net 20 proc. rinkėjų balsų), jeigu antrame ture savo jėgas dešinieji radikalai sujungs su socialistais. Pati M. Le Pen centristo F. Bayrou iniciatyvą suvienyti jėgas gyrė kaip palaikančią respublikos ir demokratijos dvasią, tačiau apgailestavo, kad jo pavyzdžiu nepasekė kitos partijos. M. Le Pen teigimu, čia kalbama ne apie jos pačios asmenines ambicijas, o apie milijonus prancūzų rinkėjų, kurių labui ir dedamos pastangos.
Paryžius – Europos lyderis?
Pastaruoju metu Paryžius žengė svarbų žingsnį, stiprindamas sąjungą su Berlynu ir taip grieždamas jei ne pirmuoju smuiku, tai bent atlikdamas labai svarbią ariją euro krizės vodevilyje, rašo „Le Monde“. N. Sarkozy flirtas su A. Merkel daug kam patinka. Dabartinė Prancūzijos prezidento politika Europos Sąjungos atžvilgiu tapo labai aiški – kryptis Europos federacijos link, taip paskatinant euroskeptikus, kritikuojančius neįgalią Europos Sąjungą. Tiesa, per paskutinius penkerius metus jo vidaus politika visą laiką tiek keitėsi, kad dabar mažai gyventojų tesupranta, kur link jis eina. Jau keli mėnesiai prezidentas mato panacėją nuo visų ekonominių bėdų Europos federacijoje ir Vokietijos bei Prancūzijos politiniame modelyje. Kol Graikija neišbrenda iš krizės, kol jos šmėkla klaidžioja po pietinę Europą, šis modelis tėra teorinė vizija, bet ir ji gali N. Sarkozy pridėti balsų per rinkimus.
Kas dar gali būti akivaizdi korta šiame rinkimų žaidime? Tai, kad sausio viduryje Ispanijos karalius Juanas Carlosas suteikė N. Sarkozy Aukso Vilnos ordino kavalieriaus titulą, taip atsidėkodamas už jo paramą kovoje su ginkluota baskų separatistų grupe ETA? Tai, kad pernai spalį, kaip rašė „Le Parisien“, jo trečioji žmona Carla Bruni padovanojo kūdikį, kas galbūt reikštų ir tradicinės šeimos stiprėjimą, ir paties kandidato atjaunėjimą? Tai, kad, palikusi mergaitę auklei, supermodelis ir dainininkė, italų kilmės 44-erių metų architektė C. Bruni metasi į didžiąją politiką, ketindama pakelti iki 30 proc. nukritusius savo vyro reitingus?
Vargu. Prancūzai įtariai žvelgia į intymias detales ir į jų poveikį politiniam šalies gyvenimui, nes į šiuos rinkimus jie eis vildamiesi, kad Prancūzija pagaliau atkurs Charles'o de Gaulle'o laikų šlovę ir taps stipriausia galbūt būsimos Europos Federacijos valstybe.
