1966 metų kovo 7 dieną Prancūzijos prezidentas generolas Charles‘is de Gaulle‘is tuometiniam JAV prezidentui Lyndonui Johnsonui nusiuntė laišką.
Rezultatų ilgai laukti neteko: jau liepos 1-ąją visi Prancūzijos atstovai pasitraukė iš pareigų karinėse NATO struktūrose, o dar po metų NATO uždarė savo karines bazes Versalyje ir Fontenblo.
Nors Prancūzija nekėlė klausimo dėl Vašingtono sutarties ir išliko NATO politinėse struktūrose, šalis visiškai pasitraukė iš Aljanso gynybos planavimo proceso.
1996-aisiais, praėjus trisdešimčiai metų po šių įvykių, prezidentas Jacques‘as Chiracas JAV kongrese pareiškė, kad Prancūzija yra pasiruošusi grįžti į pagrindines pozicijas NATO karinėse struktūrose. Prancūzijai pavyko sugrįžti į NATO karinį komitetą, ilgainiui prancūzų kariai pradėjo dalyvauti tarptautinėse misijose, tačiau visiškai integruotis į karines NATO struktūras nepavyko: JAV nesutiko, kad strategiškai svarbiam pietiniam NATO štabui Neapolyje, kontroliuojančiam JAV 6-ojo laivyno manevrus Viduržemio jūroje, vadovautų prancūzai.
Tarp ESGP ir NATO
Nors Prancūzija visuomet buvo bene pati aktyviausia Europos saugumo ir gynybos politikos (ESGP) idėjos šalininkė, pažymėtina, kad pastaraisiais metais šalies vaidmuo NATO didėjo. Santykių su Aljansu ir visų pirma su JAV atšilimas prasidėjo netrukus po Ch. de Gaulle‘io pasitraukimo, dar Georges‘o Pompidou laikais (1969–1974), ir šiandien šalis vaidina reikšmingą vaidmenį NATO.
Prancūzija yra visateisė visų esminių Aljanso valdymo struktūrų ir jo transformacijos iniciatyvų narė, įskaitant Karinį komitetą, Jungtinę transformacijos vadavietę ir NATO greitojo reagavimo pajėgas.
Beveik 3 tūkst. Prancūzijos karių dalyvauja NATO misijoje Afganistane ISAF, apie 2 tūkst. – KFOR pajėgose Kosove. Aljanso institucijose šiuo metu tarnauja 290 Prancūzijos karinio personalo narių.
Prancūzijos įmokos sudaro daugiau nei 12 proc. bendro Aljanso karinių operacijų biudžeto ir nusileidžia tik JAV ir Jungtinei Karalystei (2006 metais Prancūzija NATO biudžetui skyrė daugiau kaip 156 mln. eurų, o 2007 metų ES bendros užsienio ir saugumo politikos biudžetas buvo apie 200 mln. eurų).
Grįžimo sąlygos
2007-ųjų lapkritį Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy JAV kongrese pabrėžė, kad Prancūzija ketina tapti viena iš NATO lyderių ir kad tai netrukdys šaliai tuo pačiu stiprinti Europos saugumo ir gynybos politikos dimensijos. „Baigusi pirmininkavimą Europos Sąjungoje, Prancūzija bus pasiruošusi grįžti į karines NATO struktūras“, – praėjusių metų balandį Bukarešte vykusiame NATO viršūnių susitikime pabrėžė N. Sarkozy.
Atrodo, kad šį balandį taip ir įvyks. Simboliškoje vietoje, dvi valstybes skiriančios Reino upės pakrantėje (Strasbūre ir Vokietijos miestelyje Kehl), balandžio 3–4 dienomis vyks jubiliejinis, 60 metų sukaktį minintis NATO vadovų susitikimas. Šia proga Prancūzijos grįžimas į NATO bus baigtas.
Prancūzija pradės vadovauti NATO jungtinių pajėgų transformacijos vadavietei Norfolke (JAV) ir karinei Aljanso bazei Lisabonoje (Portugalija). O neseniai vykusioje Miuncheno saugumo politikos konferencijoje N. Sarkozy ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel patvirtino, kad artimiausiu metu vokiečių karių batalionas (apie 600 kareivių) įsikurs netoliese Strasbūro esančioje Ilkircho vietovėje (Prancūzija).
Prancūzijos reintegracijos šalininkai
Pasak Prancūzijos prezidento N. Sarkozy, Aljanso ir Europos gynybos plėtros ir stiprinimo procesai turi vykti lygiagrečiai. Todėl Prancūzijos veikla plėtojant Europos saugumo ir gynybos politikos idėją yra visiškai suderinama su šalies reintegracija į NATO.
Tačiau reikia pasakyti, kad Prancūzijos grįžimas į NATO šalių narių yra vertinamas nevienareikšmiškai.
Kaip teigia Londone įsikūrusio Europos Sąjungos studijų centro „Center for European Reform“ analitikai, Prancūzijos grįžimas į NATO turėtų pabaigti jau antrą dešimtmetį besitęsiančią trintį tarp Europos Sąjungos ir NATO saugumo sistemų.
Prancūzijos intencijas grįžti į NATO pasveikino JAV prezidentas Barackas Obama ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Gordonas Brownas.
Pasak JAV Valstybės departamento atstovo Tomo Casey, Prancūzijos vaidmuo Aljanse visuomet buvo vertinamas palankiai ir visiškas šalies įsiliejimas į Aljanso veiklą buvo daugelio metų tikslas.
„Mes norime matyti Prancūziją iki galo integruotą į Aljanso karines struktūras, įskaitant ir gynybos planavimo procesą. Tai sustiprins pačią Europą ir konsoliduos JAV ir Europos bendradarbiavimą“, – pabrėžė Vokietijos gynybos ministras Franzas Josefas Jungas.
Prancūzija – NATO skilimo pavojus?
Artėjant NATO vadovų susitikimui vis garsiau girdėti Prancūzijos grįžimo į NATO skeptikų balsai. Pasak JAV analitinių tyrimų centro „The Heritage Fundation“ atstovų, Prancūzijos suartėjimą su NATO reikėtų svarstyti tik tuo atveju, jeigu Paryžius pripažintų NATO pirmenybę Europos gynybos ir saugumo politikos atžvilgiu ir jeigu Aljansas būtų tikras, kad sugrįžusi Prancūzija nesiims sąmoningai destruktyvios politikos.
Prancūzijos santykiai su NATO visada buvo sudėtingi, todėl mažai tikėtina, kad jos įtraukimas į organizacijos vadovavimo struktūrą padidintų NATO operacijų efektyvumą. Prancūzijai grįžus kiltų pavojus, kad NATO rėmuose bus pradėta kurti alternatyvi ES struktūra, kuri suskaldytų Aljansą į dvi dalis ir galiausiai jį sunaikintų.
Prancūzijos grįžimą į NATO karines struktūras temdo ir Turkija. Ši šalis jau išvedė Prancūzijos grįžimo į NATO ir Turkijos stojimo į ES paraleles ir, nors neturi veto teisės, galinčios sutrukdyti Prancūzijai grįžti, pasak dienraščio „Le Monde“, Paryžius jau paprašė Vašingtono užkirsti kelią galimiems Turkijos „kaprizams“. Pasak Turkijos užsienio reikalų ministro Ali Babacano, tai yra labiau politinis nei teisinis klausimas ir Turkija jį vertina santūriai.
Nors Prancūzija jau daugiau kaip dešimt metų aktyviai dalyvauja NATO veikloje, vis dėlto pasitraukimas iš Aljanso 1966-aisiais užkirto kelią visapusiškai dalyvauti šios organizacijos gynybinio planavimo procese.
Netrukus galėsime konstatuoti, kad N. Sarkozy pagaliau pavyko įgyvendinti tai, ką buvo bandoma padaryti nuo G. Pompidou laikų.
Mindaugas Gabrėnas
