Moteris praėjusią savaitę pasirodė televizijos laidoje „Iš tiesų“ („Pirmasis kanalas“). Ji papasakojo, kad būnant trylikos, ją draugai paliko netoliese maniako namų ir ji pajuto smūgį į galvą. Vėliau ji atsibudo namo rūsyje ir tapo pirmąja maniako auka.
„Prisimenu, kad paskui mane bėgo Mochovas. Po smūgio į galvą aš netekau sąmonės ir prabudau bunkeryje. Ten buvo baltos sienos, stovėjo lova, spintelė ir viryklė. Aš iš pradžių nesupratau, kad tai rūsys. Tuomet atėjo jis ir įjungė šviesą“, – pasakojo laidoje nukentėjusioji.
Moteris prisipažino, kad maniakas tyčiojosi iš jos ir saugojo, kad ji nepabėgtų. Pasak J. Malachovos, ji nelaisvėje praleido dvi su puse savaitės. Pasprukti jai pavyko prieš pat Naujuosius. Ji papasakojo, kad smogė maniakui keptuve per galvą ir pabėgo nuo jo.
„Aš nesikreipiau į policiją, nes bijojau viešumo. Patys suprantate, kas yra kaimas. Vėliau aš išvažiavau, kad to neprisiminčiau“, – prisipažino laidoje moteris.
Laidoje dalyvavusi kalta pripažinta maniako suokalbininkė Jelena Badukina moterį apkaltino melu. Taip pat ten dalyvavusi kita maniako auka Jekaterina Martynova laidos heroję apkaltino pragaištingu neveiklumu.
Tyrėjai atskleidė kiek kitokią J. Malachovos istoriją. Tyrime dalyvavęs prokuratūros tyrėjas Dmitrijus Plotkinas pasakojo, kad J. Malachovai pasprukti pavyko V. Mochovui pamiršus uždaryti liuką. Teigiama, kad pareigūnai nieko nežinojo apie smūgį maniakui keptuve.
Taip pat laidos metu buvo atskleista, kad mergaitę maniakui atvežė jos pažįstami už 150 rublių. Pirmą sykį su V. Mochovu ji tariamai santykiavo savo noru, o vėliau jis ją laikė įkaite.
Kraupi nevykėlio maniako aukų istorija
V. Mochovas (gimęs 1950-aisiais) gyveno su mama, apie 1980-uosius buvo vedęs, tačiau išgyveno kartu su žmona vos tris mėnesius. Buvo baigęs angliakasybos mokslus, tačiau pagal specialybę niekada taip ir nedirbo – kaip tik tuo metu jų regione uždarė kasyklą, o išsikraustyti iš miesto jis nenorėjo. Dirbo vienoje iš gamyklų suvirintoju. Buvo itin vertinamas, kaip geras darbuotojas.
Netoli namo, kuriame jis su mama gyveno, stovėjo garažas. Nagingas vyras po juo surentė tikrą bunkerį, kurį iš anksto numatė tam, kad galėtų pagrobęs savo aukas, jas prievartauti.
Įėjimas į bunkerį buvo taip gerai užmaskuotas, kad vėliau jo negalėjo surasti net ir pareigūnai, stovėję visiškai šalia.
Į apačią vedė nedideli laiptai. Įkaites nuo laisvės saugojo dar ir masyvus dangtis bei sunkios betoninės seifo tipo durys, kurios buvo rakinamos masyvia spyna.
Už šių durų buvo nedidelis kambarys su dvigule lova ir įvairiais daiktas pragyvenimui – elektrine virykle, stalu ir keliomis kėdėmis. Merginos naudojosi kibiru vietoje tualeto ir vandens indu vietoje praustuvo; maistą gaminosi pačios. Taip pat V. Machovas viduje įrengė ventiliaciją ir įvedė elektrą.
2000 rugsėjo 30-ąją 14-metė moksleivė Katia Martynova ir 17-metė studentė Lena Samochina ėjo iš šventės Riazanėje. V. Mochovas pasiūlė jas pavežėti. Šalia sėdėjo ir suokalbininkė, 25-erių J. Badukina – vyriškų bruožų moteris prisistatė „Lioša“. Merginoms buvo pasiūlyta išgerti į gėrimus primaišius migdomųjų. Vėliau abi jos buvo nuvežtos į Skopinską, ten viena buvo nutempta į bunkerį, o kita – į garažą. Merginas bunkeryje jis laikė ir prievartavo beveik ketverius metus.
Kuomet jos nuspręsdavo maniako nesiklausyti, jis marino jas badu, laikė be šviesos, mušė ir kitaip kankino.
L. Samochina nuo V. Mochovo pagimdė du sūnus: 2001 lapkričio 6 ir 2003 birželio 6. Abiem atvejais gimdymą priėmė Katia, kuriai V. Mochovas atnešė akušerijos vadovėlį. Vaikus maniakas slapta pavogdavo iš motinos ir palikdavo viename iš miesto daugiaaukščių laiptinių. Abu berniukai dabar auga juos auginančiose šeimose, nes motina psichologiškai negalėjo susitaikyti su jų atsiradimo aplinkybėmis.
Katia įgavo V. Mochovo pasitikėjimą ir jis pradėjo ją „imti su savimi“, Lena tuomet buvo jau trečią sykį nėščia. Leną už pavadėlio vedžiodavo po kiemą, o Katiai dar ir leisdavo miegoti kartu su juo lovoje.
Vėliau, jo namuose apsigyvenus vienai studentei, Viktoras nusprendė nugirdyti bei paversti įkaite ir ją. Studentei Viktoras Katią pristatė kaip savo giminaitę, manė, jog vienmetės merginos lengviau suras bendrą kalbą ir jam bus lengviau jas nugirdyti. Tačiau Katia, kuri aktyviai palaikė Viktoro idėją surasti joms naują „kambariokę“, nemačiomis perspėjo studentę negerti gėrimų. „Vakarėlis“ nepavyko taip, kaip planavo Viktoras, o peržiūrėdama savo kasetes mergina atrado paslėptą žinutę nuo Katios: „Viktoras man ne dėdė. Jis mus laiko rusyje nuo 2000-ųjų rugsėjo. Jis mus ir tave gali užmušti. Nunešk žinutę į miliciją“.
Studentė nuvyko į savo gimtinę ir ten susisiekė su milicija, kurie perdavė savo kolegoms iš Riazanės apie keistą žinutę.
Byla galėjo baigtis daug liūdniau, nes į maniako namus nuvykę pareigūnai jo garaže, be surūdijusios mašinos, daugiau nieko nerado. Tačiau nuojauta ir keistos įvykio aplinkybės jiems sakė, kad čia kažkas negerai. Pareigūnai blefavo sakydami, kad norėdami įrodyti, jog garaže nieko nėra, jie turės iškviesti traktorių ir jį nuversti. V. Mochovas pasidavė spaudimui ir parodė, kaip patekti į slėptuvę iš kur ir buvo išgelbėtos merginos.
Deja, Lenai išsaugoti vaikelio nepavyko, ji netrukus patyrė persileidimą. Viktoro bendrininkė „Lioša“ gavo 5 metus kalėjimo, o pats Viktoras, atsižvelgiant į bendradarbiavimą su teisėsauga ir savo kaltės pripažinimą, gavo 17 metų kalėjimo.
