Indrė Urbaitė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Honkongas – Kinijos valdžios eksperimentas, ji labai rūpestingai tyrinėja, kokius elementus iš valdymo ar ekonominių sistemų galima paimti bei įdiegti Kinijoje, sako Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro politologė Daiva Repečkaitė. „Atrodytų, kam Kinijos centrinei valdžiai reikia laikyti laisvąją ekonominę zoną su daug didesnėmis politinėmis laisvėmis? Bet ji puikiai supranta, kad kietai sugniaužti milžiniškos šalies nepavyks, nes ši atsiveria pasaulio įtakai, o gyventojai nori kitokių standartų, negu kad gali užtikrinti anksčiau galiojusi planinė ekonomika“, – pastebi ji.
Nors, D. Repečkaitės teigimu, Honkongui daroma daug daugiau nuolaidų, negu būtų daroma protestuotojams ar disidentams bet kur kitur Kinijoje, protestuotojai žino, kad jų šalis taip pat turi ką prarasti: „Honkongas turi išskirtinį statusą, aukštą ekonominės gerovės lygį, tad jam tektų labai daug paaukoti. Jei vis dėlto bus daromi kažkokie kompromisai, labai abejotina, kad jie paaukos tai, ką turi.“
Pagrindinis reikalavimas – demokratinės laisvės
Pekino valdžia nesitikėjo, kad vidury savaitės prie Honkongo miesto valdžios būstinės universiteto studentų surengtas taikus protestas per kelias dienas pavirs į didžiulį mitingą. Prie finansiniame Centralo rajone vykstančio protesto prisijungė ir judėjimas, save vadinantis „Okupuok Centralą su meile ir taika“, o savaitgalį Honkongo gatvėse protestavo jau dešimtys tūkstančių žmonių.
Nors protestai prasidėjo taikiai, policija su susirinkusiais gyventojais nusprendė kovoti jėga. Savaitgalį gatvėse naudojamos ašarinės dujos, guminės lazdos, pirmą dieną suimta daugiau kaip 100 žmonių, maždaug 50 sužeista. Pasigirdo kaltinimų, kad prieš protestuotojus naudojamos ir guminės kulkos. Tačiau žmonių gatvėse nemažėja, o „skėčių revoliucija“ pramintas protestas toliau paralyžiuoja Honkongo gatves.
Šios savaitės pradžioje Honkongo valdžia paskelbė, kad atitraukia policijos pajėgas iš protestų krečiamo miesto gatvių, paragino susirinkusiuosius skirstytis ir pabrėžė, kad nepasiduos mitinguotojų provokacijoms bei rugpjūtį priimto įstatymo neatšauks. Tačiau tik skėčiais nuo ašarinių dujų besisaugantys gyventojai nutarė nepasiduoti ir savo teisių neatsisakyti. Mitinguojantys žmonės reikalauja vieno – demokratinių teisių ir laisvų rinkimų, kuriuos Pekino valdžia pažadėjo 2007 m.
Siekiama nušalinti Kinijos atstovą
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro politologės D. Repečkaitės, Honkongas Kinijoje turi išskirtinį statusą, čia negalioja Kinijos komunistinės valdžios principai, oficialioji cenzūra, yra daug daugiau ekonominių laisvių ir mažiau skirtingų nuomonių laisvę kontroliuojančių apribojimų.
„1984 m. pasirašyta sutartis, kuri ir įtvirtino vadinamąjį vienos valstybės dviejų sistemų principą. T. y. Honkongas taps Kinijos dalimi, tačiau 50 metų Kinija įsipareigos išlaikyti tam tikras laisves, kurios buvo garantuotos Honkongo gyventojams. Perdavimas vyko 1997 m., ir planuoti rinkimai, kai aukščiausią valdytoją galės rinkti visi Honkongo gyventojai, kaip tik bus praėjus 20 metų nuo perdavimo“, – primena politologė.
Dabar, sako D. Repečkaitė, aukščiausią vykdomosios valdžios pareigūną skiria Kinijos suformuotas komitetas, kurį sudaro apie 1 200 žmonių. O pagal planuojamus pakeitimus nuo 2017 m. lygia balso teise tą valdytoją rinktų visi Honkongo gyventojai. „Tačiau Kinijos centrinė valdžia nori turėti galią patvirtinti kandidatus, kurie galės dalyvauti rinkimuose, – pastebi ji. – Kitaip tariant, klausimas, ne kas renka, o kas nominuoja. Būtent dėl šių rinkimų klausimų ir kilo protestai.“
Honkonge susirinkę žmonės reikalauja, kad Kinija ne tik tesėtų pažadus, bet ir atstatydintų dabartinį Honkongo vadovą, o į jo vietą gyventojai nori išrinkti jau nebe Kinijos, o savo atstovą.
„Manau, kad dėl šio protestuotojų reikalavimo Pekinas galėtų ir persigalvoti, galėtų jį įgyvendinti, tačiau vadovo atsistatydinimo dabar nebeužteks. Honkongo gyventojai nori tikros demokratijos, kaip ir buvo žadėta. Todėl manau, kad atsistatydinimas gal šiek tiek ir numalšintų įtampą, tačiau žmonės ir toliau reikalaus, kad Pekino pažadas būtų įgyvendintas“, – CNN televizijai sakė Albertas Ho, demokratinio judėjimo Honkonge atstovas ir įstatymų leidėjas.
Nepasitenkinimą kelia kinų srautas į Honkongą
Tačiau mitingus Honkonge paskatino ne tik politinės priežastys. Išskirtines teises turinti Kinijos teritorija yra ekonomiškai stipri. Čia pragyvenimo lygis aukštesnis negu likusioje Kinijoje, o dėl mažo korupcijos lygio ir palankios mokesčių sistemos savo būstines Honkonge turi daugelis stambių tarptautinių kompanijų. Ekonominė padėtis, socialinės lengvatos ir didesnė laisvė gyventojams – patrauklios žemyninės Kinijos žmonėms.
„Įsivaizduokime, kas būtų, jei dešimteriopai didesnės valstybės, tokios kaip Baltarusija, žmonės važiuotų pas mus apsipirkti (taip, kaip dabar), naudotųsi oro uostais, investuotų, o jų būtų tokia daugybė, kad galiausiai mes pajustume, jog sumažėjo mūsų perkamoji galia ir mums nebėra, kur dėtis, – lygina D. Repečkaitė. – O Kinijoje daug turtingų žmonių, ir visada, kai bandoma apriboti kinų konkuravimą su vietiniais gyventojais, tiesiog keliamos kainos, tad galiausiai honkongiečiams tampa sunkiau pasinaudoti paslaugomis, pvz., nebeužtenka ligoninių, trūksta vietų mokyklose.“
Kita priežastis, sukėlusi nepasitenkinimą, kalba politologė, – leidimai Kinijos piliečiams apsigyventi Honkonge, jei jų vaikas gimė čia. Tai sukėlė nėščių moterų iš Kinijos antplūdį, nes jos šitaip gavo galimybę pabėgti ir nuo Kinijoje taikomos vieno vaiko politikos.
Honkongas – Kinijos valdžios eksperimentas
Protestai Honkonge vadinami didžiausiais neramumais per pastaruosius 50 metų, o kai kurie apžvalgininkai juos lygina su 1989 m. demokratiniu judėjimu Pekine. Tada, kai dauguma komunistinių režimų buvo bežlungantys, Tiananmeno aikštėje Pekine susirinkę protestuotojai reikalavo ekonominių pokyčių bei demokratinių reformų.
Manoma, kad anuomet septynias savaites vykusiame mitinge žuvo apie 2 tūkst. žmonių. Numalšinus sukilimą, buvo masiškai suimami protestavę gyventojai, išvaikyti mažesni mitingai kituose Kinijos miestuose, šalyje uždrausta užsienio spauda, griežtai kontroliuojamas įvykių pateikimas vietinėje žiniasklaidoje.
Tačiau D. Repečkaitė mano, kas šių dviejų sukilimų lyginti negalima o, anot jos, didžiausias skirtumas – dabartiniai protestuotojai nenori mitingų visoje šalyje. „1989 m. protestuotojai reikalavo Kinijos demokratizacijos. O Honkongo protestuotojai tenori daugiau savarankiškumo ir mažiau centrinės valdžios kišimosi. Jie nemeta iššūkio vienos šalies dviejų sistemų principui, kuris numatytas Honkongo perdavime“, – kalba ji.
Politologės žodžiais, Honkongas – tam tikras Kinijos valdžios eksperimentas: „Atrodytų, kam Kinijos centrinei valdžiai reikia laikyti laisvąją ekonominę zoną su daug didesnėmis politinėmis laisvėmis? Bet ji puikiai supranta, kad kumštyje kietai sugniaužti milžiniškos šalies nepavyks, nes ši skirtingose srityse atsiveria pasaulio įtakai, o gyventojai nori kitokių standartų, negu kad gali užtikrinti anksčiau galiojusi planinė ekonomika.“
Todėl, pastebi D. Repečkaitė, Kinijos valdžia labai rūpestingai tyrinėja, kokius elementus iš kitų valdymo ar ekonominių sistemų galima paimti bei įdiegti Kinijoje ir nesukelti chaoso šioje milžiniškoje valstybėje. Taigi Honkongui daroma daug daugiau nuolaidų, negu būtų daroma protestuotojams ar disidentams bet kur kitur Kinijoje. „Kinijos valdžia nori kaip laboratorijoje stebėti, kaip galima derinti dvi skirtingas sistemas, ir tai, kas veikia, pamažu perkelti į likusios Kinijos dalies politinę ir ekonominę sistemą“, – sako politologė.
Valdžia įsilaužė į internetą ir telefonus
Nors įvykius Honkonge atidžiai seka Vakarų šalių žiniasklaida, pačios Kinijos spauda apie tai beveik nekalba. Laikraščiuose neminimi konkretūs protestuotojų skaičiai, tačiau kalbama apie radikalias opozicijos jėgas, griaunamas Honkongo įvaizdis, o kilusių neramumų, anot Kinijos laikraščių, nepalaiko vietos gyventojai.
Pekino valdžia taip pat blokuoja populiarią nuotraukų programėlę „Instagram“, pranešama, kad vartotojai susiduria su trukdžiais kelti nuotraukas populiariausiame Kinijos socialiniame tinkle. Neseniai pasirodė nauja informacija, kad, kaip manoma, Pekino valdžia įsilaužė į Honkongo protestuotojų išmaniuosius telefonus. Jie savinasi ne tik kontaktinę informaciją, bet įrašinėja telefoninius pokalbius, identifikuoja savininko vietą ir mato skambinimo istoriją.
Honkongo valdžia teigia, kad protestai neteisėti, o savaitgalio atsakas, kai prieš susirinkusią minią buvo naudojamos ašarinės dujos ir guminės lazdos, – tinkamas. Tačiau Vakarų valstybės smerkia bet kokią agresiją prieš taikius mitinguotojus ir ragina Kiniją laikytis susitarimo.
„Amerika įdėmiai stebi padėtį Honkonge ir palaiko tarptautinių laisvių, tokių kaip taikūs protestai ar žodžio laisvė, siekius visame pasaulyje. Amerika ragina Pekino vyriausybę rodyti santūrumą, o piketuotojus protestuoti taikiai. Amerika palaiko Honkongo gyventojų siekius ir mano, kad atvira visuomenė su didžiausia galima autonomija ir tuo paremtais įstatymais yra būtina šalies stabilumui ir gerovei“, – teigia Baltųjų rūmų atstovas.
Į ultimatumą nekreipiama dėmesio
Tačiau vietos valdžia į tokius pasisakymus daug dėmesio nekreipia, o kilusius neramumus vadina vidaus reikalais ir ragina užsienio valstybes nesikišti. Tačiau šį trečiadienį paskelbtas protestuotojų ultimatumas Honkongo vadovui iki ketvirtadienio vakaro atsistatydinti gali pavirsti dar vienomis riaušėmis, o protestuotojų grasinimai neįvykdžius prašymo užimti vyriausybės pastatus didina spaudimą Kinijai, kuri iki šiol tylėjo ir buvo linkusi leisti Honkongo lyderiui pačiam spręsti susidariusią krizę.
Ketvirtadienį vakare, besibaigiant ultimatumui, Honkongo valdžia sustiprino policijos pajėgas, tačiau protestuotojai teigia grasinimų nebijantys. „Chun-ying Leung, atsistatydink!“, „Mes nepalaikome nacionalinio liaudės kongreso siekių!“ – tokius šūkius praėjusį trečiadienį skandavo protestuotojų minia, o tuo metu likusi Kinija minėjo 65-ąsias komunistinės Kinijos metines. Tas pačias skanduotes protestuotojai kartojo ir ketvirtadienį vakare, besibaigiant ultimatumui.
Prieš pat vidunaktį, kai ir turėjo pasibaigti atsistatydinti skirtas laikas, Honkongo vadovas surengė trumpą spaudos konferenciją. Jis perspėjo protestuotojus nepažeidinėti įstatymų ir nesiveržti į vyriausybės pastatus, kaip ultimatume skelbė mitinguotojai trečiadienį. Leungas įspėjo, kad tokiu atveju policija imsis veiksmų, ir paragino protestuotojus išlikti ramius. O konferencijos pabaigoje jis pabrėžė, kad iš pareigų neatsistatydina, nes privalo tęsti pradėtus darbus organizuojant rinkimus.
Honkongas irgi turi ką prarasti
Tokie pareiškimai sulaukė dviprasmiškų nuotaikų. Dalis teigia, kad taip Honkongo valdžia siekia laimėti laiko, o po to, kai vyriausybė nurodė prieš protestuotojus naudoti ašarines dujas, laikas dialogo paieškoms išseko.
D. Repečkaitės nuomone, tikėtina, kad Kinijos valdžia dabar labai smarkiai galvoja, ką pasiūlyti Honkongo gyventojams, kad jie aprimtų, kad atsirastų kompromisas ir kad valdžia galėtų pasigirti išsprendusi ir suvaldžiusi situaciją. „Kai kurie analitikai kalba, kad šie protestuotojai, kurių dauguma priklauso akademinei bendruomenei, yra iššūkis ir tradicinei Honkongo pozicijai, nes jie susiorganizavo ne tradiciniu keliu, ne bandydami patekti į rinkimus, o mobilizuodami žmones gatvėje“, – kalba politologė.
Be to, neslepia ji, situacija Honkonge nėra unikali. Per pastaruosius keletą metų pasaulyje buvo labai daug protestų, judėjimų, kai atrodė, kad įvyks kažkokia ryškesnė režimo kaita, bet galiausiai tie protestai vis dėlto nuslopo. „Įvyksta tik tam tikras politinės sistemos perkrovimas, kaip senos „Windows“ operacinės sistemos (jei kažkokia programa pakimba, tereikia paspausti perkrovimo mygtuką). Protestai, judėjimai kol kas, kiek matyti iš kitų pasaulio pavyzdžių, neišugdė naujos politinės klasės“, – lygina D. Repečkaitė.
Taigi, mano ji, rinkimai yra dingstis, o protestų priežastis – didėjantis bendras nepasitenkinimas Kinijos centrinės valdžios kišimusi į Honkongo reikalus, todėl tikėtina, kad kuo labiau honkongiečiai bus spaudžiami, tuo labiau jie piktinsis.
„Vis dėlto Honkongas turi daug ką prarasti, nes turi išskirtinį statusą, aukštą ekonominės gerovės lygį, tad jam tektų labai daug paaukoti. Jei vis dėlto bus daromi kažkokie kompromisai, labai abejotina, kad jie paaukos tai, ką turi“, – svarsto D. Repečkaitė.
Kaip ilgai truks ir kaip pasibaigs protestai Honkonge, pasakyti sunku. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad Pekinas pasirengęs laukti, kol protestai praras pagreitį. Kiek tai užtruks, niekas nežino. Viena aišku – šios dienos itin svarbios tolimesnei Honkongo ateičiai. Pažadėtas dialogas gali nuvesti prie kompromiso paieškų ir galiausiai sprendimo.
