Agnė Skamarakaitė, LRT Radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Europos Sąjungos institucijų reakcija į Škotijos referendumo rezultatus bus vienas svarbiausių klausimų, sako Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas, docentas Andžejus Pukšto. „ES institucijoms, ES Parlamentui ir Europos Komisijai tai bus precedentas. Tai bus išbandymas daugeliui. Todėl viskas priklausys ne vien nuo pačių škotų, bet ir nuo aplinkos“, – įsitikinęs jis.
Politologo nuomone, kalbėti apie tai, kad padėtis Škotijoje gali sukelti domino efektą, taip pat reikėtų atsargiai: „Ryškiausias pavyzdys Vakarų Europoje – katalonai. Bet tų dviejų atvejų labai negretinčiau, nes jų savarankiškumo siekimas yra gana skirtingas. Kalbėdami apie katalonus, matome daugiau etninio patriotiškumo, o kalbėdami apie škotus negalime sakyti, kad tai etninio nacionalizmo banga ar nacionalizmo jausmų protrūkis.“
– Ar Jūs imtumėtės prognozuoti, kaip gali baigtis referendumas Škotijoje?
– Tikrai nesiimčiau prognozuoti, juolab kad balsų skirtumas nedidelis, tik keletas procentų. Į kurią pusę tie keli procentai nukeliaus, pasakyti labai sudėtinga.
– Jei referendumas baigtųsi atsiskyrimu, ką tai reikštų britams ir škotams?
– Nemanau, kad įvyktų labai didelė tragedija. Nesutarimas tarp Škotijos ir Londono vyriausybės tikrai didelis. Škotams ypač nepriimtina konservatyviosios Davido Camerono vyriausybės politika. Vis dėlto D. Cameronas nesurado rakto į škotų širdis, neturi Škotijos raidos vizijos. Priminsiu, kad Škotija yra poindustrinė Britanijos dalis, ten žmonės iš D. Camerono ir centrinės vyriausybės laukė daugiau prosocialinės politikos, socialinės rūpybos. Deja, šito jie nesulaukė, ir D. Cameronas, reikia pripažinti, tarp škotų be galo nepopuliarus.
Be to, reikia akcentuoti, kad tai nėra škotų separatizmas, etniškumas, tai nebuvo ir nėra vystoma nacionaliniu principu. Juk škotai škotiškai beveik nebekalba. Taigi čia daugiau regioninis patriotizmas. Bet tai, kad didelė dalis škotų nori savarankiškos valstybės, esmės nekeičia.
– Taigi, Jūsų manymu, padėtį labiausiai lėmė Didžiosios Britanijos valdžios negebėjimas bendrauti?
– Be abejo. Ir, mano įsitikinimu, pagrindinė to nesusikalbėjimo priežastis yra Didžiosios Britanijos premjeras ir jo konservatorių vyriausybė. Net kai jau buvo aišku, kad referendumas įvyks, D. Camerono pasiūlymas škotams buvo joks. O pasakyti „gyvenkime drauge ir gyvenkime draugiškai“ neužtenka. Škotai laukė daugiau, bet sprendimo D. Cameronas nesugebėjo rasti.
Apskritai D. Camerono ir jo vyriausybės populiarumas visoje Britanijoje yra silpnas, stipriai smukęs. Taip pat mes nežinome, kas bus su Jungtine Karalyste, nes euroskeptiškos nuotaikos čia be galo didelės. Taigi klausimas daugiapakopis. Viena vertus, D. Cameronas negali labai aiškiai pasakyti, kokia yra ir Jungtinės Karalystės ateitis. O antra, jis nerado škotams tinkamų pasiūlymų, kad atkalbėtų juos nuo noro siekti savarankiškumo.
– Yra nuogąstavimų, kad šis referendumas gali sukelti domino efektą kitose Europos valstybėse ir paskatinti kitus separatistus.
– Ryškiausias pavyzdys Vakarų Europoje, be abejo, yra katalonai. Bet tų dviejų atvejų labai negretinčiau, nes šių dviejų etninių grupių savarankiškumo siekimas (arba separatizmas) yra gana skirtingas. Kalbėdami apie katalonus, matome daugiau etninio patriotiškumo, o kalbėdami apie škotus negalime sakyti, kad tai etninio nacionalizmo banga ar nacionalizmo jausmų protrūkis. Jei kalbėtume apie Vidurio Rytų Europą, čia visai kita istorija.
Po šio referendumo daug priklausys nuo to, kaip gebės reaguoti Londonas ir kaip reaguos Europos Sąjungos institucijos. Ko gero, ES reakcija – vienas svarbiausių klausimų. ES institucijoms, ES Parlamentui ir Europos Komisijai tai bus precedentas. Tai bus išbandymas daugeliui. Todėl viskas priklausys ne vien nuo pačių škotų, bet ir nuo visos aplinkos. Dar sykį kartoju – labai svarbu, kaip pasielgs ES institucijos, kokia bus Europos pozicija.
