Ar vienas futbolininkas galėjo pradėti Balkanų karus? Tokį klausimą savo straipsnio pradžioje užduoda Simonas Kuperis. Šiandien tęsiame jo straipsnių serijos apie politinį futbolą pristatymą ir žvelgiame į Balkanus, kuriuos praėjusio dešimtmečio pradžioje niokojo kruvini karai. Neatsiejama tų karų dalis buvo ir futbolas. Zvonimiras Bobanas jų metu tapo tikru Kroatijos nacionaliniu didvyriu.
Tai yra scena iš 1999 metų: rūko apgaubta rudens diena greta automobilių stovėjimo aikštelės, esančios netoli „AC Milan“ treniruočių komplekso. Z. Bobanas, dėvintis rūbus, kurių vertė veikiausiai prilygsta vieno „Tranmere Rovers“ ekipos žaidėjo kainai, apie savo karjerą pasakoja žvelgdamas pro kambario langą, pro kurį atsiveria puiki Lombardijos panorama. Z. Bobanas atrodo kaip tik tikras materialistas. Būtent tokie šiandien yra dauguma futbolininkų.
Taip, Z. Bobaną galima laikyti materialistu, tačiau jis iš tikro futbolui reiškia daug daugiau. Jis yra bene vienintelis futbolininkas, kuriam priskiriamas smūgis, išprovokavęs pilietinį karą. Taip atsitiko Jugoslavijoje dešimto dešimtmečio pradžioje. Jugoslavija buvo ant žlugimo ribos ir atskiros tautos reiškė savo siekį gyventi nepriklausomai.
Romantiškas nacionalistas
Pats Z. Bobanas gimė nacionalistinėmis nuotaikomis pagarsėjusioje pietų Kroatijoje, nedideliame Imotskio miestelyje prie pat sienos su Bosnija. Jis augo komunistinėje Jugoslavijoje, tačiau, sulaukus brandos, kadaise tvirta atrodžiusi valstybė ėmė byrėti. Komunizmui keliaujant į istorijos šiukšlyną, dauguma politikų persimetė prie nacionalizmo, kuriuo buvo bandoma užkamšyti atsivėrusį ideologinį vakuumą.
Kai kas šią Kroatijos futbolo žvaigždę apibūdina kaip tiesiai iš XIX amžiaus istorijos knygų į šiandieną atkeliavusį romantinio nacionalizmo atstovą. Kaip pats teigia, Z. Bobanas augo ryte rydamas Antono Čechovo bei Fiodoro Dostojevskio knygas. Kartą, prieš prasidedant Kroatijos bei Italijos nacionalinių rinktinių susitikimui, jis žurnalistui prasitarė, kad jei aikštėje kovotų ne futbolininkai, o plunksnos meistrai, tai italai laimėtų be jokio vargo. „Dantė, Petrarka, Leopardis… Su jai negalėtų varžytis niekas“ – teigė Z. Bobanas.
Savo šanso patekti į Kroatijos istoriją Z. Bobanas sulaukė 1990 metų gegužės 13 dieną. Jugoslavija tuomet dar šiaip ne taip sugebėjo išlaikyti visas tautas viename katile, tačiau įtampa tvyrojo ore. Būtent tą dieną Jugoslavijos futbolo čempionate akis į akį susitiko seni priešininkai – Zagrebo „Dinamo“ bei Belgrado „Crvena Zvezda“. Zagrebo futbolo stadionas virto tikru mūšio lauku, kuriame siautėjo futbolo chuliganai.
„Crvena Zvezda“ futbolo klubo fanai iš „Delije“ grupuotės ėmė niokoti stadioną, o Jugoslavijos policija į visą tai praktiškai nereagavo. Kroatams tai buvo puikus pavyzdys to, kad serbai yra laikoma privilegijuota tauta Jugoslavijoje, o patys kroatai laikomi antrarūšiais. Įsisiautėjus riaušėms, Z. Bobanas neiškentė ir koja smogė vienam iš policininkų, tuo metu persekiojusių „Dinamo“ faną. Vaizdo įraše puikiai girdima, kaip Z. Bobanas šaukia: „Kurgi ta prakeikta policija? Kurgi ta prakeikta policija?“
Tautos gimimas
Kaip teigė vienas Kroatijos istorikas, tas Z. Bobano smūgis simbolizavo kroatų sukilimą prieš septynis dešimtmečius trukusį serbų dominavimą. Dauguma kroatų mano, kad kartu su šiuo smūgiu gimė ir pati kroatų tauta. Kaip atskleidžia apie rungtynes rašęs olandas Erikas Brouweris, po kiek laiko paaiškėjo, kad nuo Z. Bobano nukentėjęs policininkas iš tikro buvo net ne serbas, o Bosnijos musulmonas. Vyras pareiškė, kad puikiai supranta Z. Bobano poelgį.
Netrukus po šio lemtingo smūgio Z. Bobanas išvyko rungtyniauti į Italijos Serie A. Tuo tarpu dauguma namuose likusių jo amžiaus vyrų su ginklais rankose traukė į frontą. Futbolo chuliganai kare vaidino ne paskutinį vaidmenį. Želko Raznatovičius, kuris geriau žinomas Arkano pravarde, tose įsimintinose varžybose vadovavo „Delije“ sirgaliams. Arkanas pripažino, kad iš karto po rungtynių jis nedelsdamas pradėjo mobilizuoti savo vyrus karo veiksmams. Būtent „Delije“ nariai sudarė Arkano vadovaujamos Serbų savanorių armijos, dar žinomos Tigrų vardu, pagrindą.
Mitinis smūgis
Po kiek laiko prie „Maksimi“ stadiono, kuriame rungtyniauja „Dinamo“, ir kuriame kilo minėtosios riaušės, buvo atidengtas monumentas, kuriame iškalti žodžiai: „Šio klubo fanams, kurie šiame stadione 1990 metų gegužės 13 dieną pradėjo karą su Serbija“.
Savaime suprantama, kad toks užrašas yra neteisingas. Politikai, o ne Z. Bobanas, yra kalti dėl Balkanus nusiaubusio karo. Z. Bobano smūgis tebuvo ženklas, kad pačios Jugoslavijos egzistavimui atėjo galas ir kad karas tarp serbų ir kroatų veikiausiai yra neišvengiamas.
Futbolas sunkiai ką nors pakeičia, tačiau gali veikti kaip visuomenės veidrodis. Tačiau net neabejojama, kad Z. Bobano smūgis taps mitu ir karo pradžios simboliu. Zagrebo universiteto filosofijos profesorius Žarko Puhovskis teigia: „Nereikia net šimtmečio, kad tai taptų mitu“.
Po karo Z. Bobanas tapo Kroatijos rinktinės žvaigžde. 1998 metų pasaulio čempionate kroatai finišavo treti. Ta komanda buvo tarsi romantiškojo nacionalizmo retorikos įsikūnijimas. Rinktinės treneris Miroslavas Blaževičius S. Kuperiui teigė: „Prieš kiekvieną mačą aš savo žaidėjams kalbu apie Kroatijos problemas, apie mūsų patriotų kančias. Futbole motyvacija yra labai svarbi.“
„Kroatija yra priežastis, dėl kurios aš gyvenu“ – teigė dokumentiniame filme „Paskutinioji Jugoslavijos futbolo komanda“ Z. Bobanas – „Aš myliu savo šalį taip, kaip myliu save. Aš mirčiau už Kroatiją“. Tiesa, to jis nepadarė. Kai dauguma vyrų ėjo į karą, Z. Bobanas pasirinko kelionę į Milaną, kur karo neramumai jį pasiekdavo nebent per televiziją ar žiniasklaidą.
