Nepaisant apklausų, kurios ištisus mėnesius jam pranašavo pralaimėjimą, socialistų premjeras sugebėjo apriboti dešiniosios opozicijos laimėjimus.
Suskaičiavus visus balsus, paaiškėjo, kad A. N. Feijoo Liaudies partija (PP) laimėjo 136 iš 350 vietų parlamente, o kraštutinių dešiniųjų partija „Vox“, potenciali jos sąjungininkė, – 33. Jųdviejų 169 vietų nepakanka valdančiajai daugumai, nors iki tam reikalingų 176 vietų trūksta labai nedaug.
Antroje vietoje liko P. Sanchezo socialistai su 122 mandatais, jų sąjungininkė radikali kairioji partija „Sumar“ gavo 31 mandatą, taigi kairiųjų blokas gavo 153 mandatus.
„Jie nepraeis!“
Kreipdamasis į minią euforijos apimtų aktyvistų, šaukiančių „No pasaran!“ – garsųjį 1936–1939 metų Ispanijos pilietinio karo antifašistinį šūkį, reiškiantį „Jie nepraeis!“ – P. Sanchezas džiūgavo.
„Atgal besižvalgančiam blokui, kuris norėjo atšaukti visą pažangą, padarytą per pastaruosius ketverius metus, nepavyko“, – sakė P. Sanchezas, kuris savo kampanijoje daugiausia dėmesio skyrė potencialios PP ir „Vox“ vyriausybės pavojui.
„Norinčių, kad Ispanija toliau žengtų į priekį, yra daug daugiau nei tų, kurie nori grįžti atgal“, – teigė jis.
Turėdami 153 įstatymų leidėjus, socialistai ir „Sumar“ turės gauti kelių regioninių darinių, pavyzdžiui, kairiosios katalonų separatistų partijos ERC arba nepriklausomybę remiančios baskų partijos „EH Bildu“, kuri laikoma jau nebeegzistuojančios ginkluotos separatistų grupuotės ETA paveldėtoja, paramą.
Tačiau jiems taip pat teks derėtis dėl griežtosios linijos Katalonijos separatistų partijos „Kartu už Kataloniją“ (Junts per Catalunya, JxCAT) susilaikymo, kuri pažadėjo nepadėti P. Sanchezui likti valdžioje, jei negaus ko nors mainais.
Jei viskas susiklostytų taip, kad P. Sanchezui pavyktų sutelkti 172 įstatymų leidėjus, tai yra daugiau nei A. N. Feijoo, to pakaktų parlamento balsavimui dėl pasitikėjimo, kuriame reikia tik paprastos daugumos.
Priešingu atveju Ispanija, kurioje 2015–2019 metais vyko ketveri visuotiniai rinkimai, gali vėl atsidurti aklavietėje ir būti priversta skelbti naujus rinkimus.
A. N. Feijoo, kuris teoriškai nežymia persvara laimėjo rinkimus, tvirtino, kad turi teisę formuoti vyriausybę.
PP laimėjo rinkimus ir „kaip daugiausiai balsų surinkusios partijos kandidatas manau, kad mano pareiga – (...) pabandyti valdyti mūsų šalį“, sakė jis savo šalininkams po rezultatų paskelbimo.
„Dabar mūsų pareiga – užtikrinti, kad Ispanijoje neįsivyrautų neapibrėžtumo laikotarpis“, – teigė jis.
„Neblokuokite“
„Labai ryžtingai imsiuosi užduoties pradėti dialogą, kad būtų suformuota vyriausybė“, – sakė jis ir paragino socialistus neblokuoti jo pastangų.
„Artimiausiomis dienomis ir savaitėmis daug kalbėsime“, – teigė jis.
Neturėdamas absoliučios daugumos, A. N. Feijoo siektų suformuoti mažumos vyriausybę, tačiau tam jam reikėtų, kad socialistai susilaikytų per bet kokį balsavimą parlamente dėl pasitikėjimo, o jie neketina to daryti.
51 metais P. Sanchezas gegužės pabaigoje paskelbė pirmalaikius rinkimus po to, kai jo Socialistų partija ir jos kraštutinių kairiųjų jaunesnieji koalicijos partneriai patyrė pralaimėjimą vietos ir regioniniuose rinkimuose, kuriuose sustiprėjo dešinieji.
Kampanijoje jis daugiausia dėmesio skyrė perspėjimams apie PP ir „Vox“ vyriausybės keliamą pavojų, kad sutelktų rinkėjus. Ši strategija, atrodo, pasiteisino: rinkėjų aktyvumas siekė beveik 70 proc., tai yra maždaug 3,5 procentinio punkto daugiau nei 2019 metais.
Balsavimas buvo atidžiai stebimas užsienyje dėl dabar mažai tikėtinos galimybės, kad vyriausybė su kraštutiniais dešiniaisiais pirmą kartą nuo 1975 metų, kai baigėsi Francisko Franco diktatūra, užims valdžią.
„Vox“, kartu su PP valdanti tris iš 17 Ispanijos regionų, pažadėjo atšaukti įstatymus dėl smurto lyties pagrindu, LGBTIQ teisių, abortų ir eutanazijos, taip pat demokratinės atminties įstatymą, kuriuo pagerbiamos diktatūros aukos.
