Prilygina stebuklui
Vienas buvo elektrikas, kuris didžiavosi savo darbininkiškomis šaknimis. Kitas – intelektualas, rašęs apie laisvės prigimtį. Nors ir labai skirtingi, Lechas Walesa ir Adamas Michnikas tapo Lenkijos demokratinio judėjimo didvyriais. Praėjus ketvirčiui šimtmečio po istorinių rinkimų, atnešusių laisvę jų šaliai, jiedu stebisi demokratijos stebuklu, nors ir jaučia tam tikrą nusivylimą dabartine Lenkija.
Lenkijai minint prieš 25 metus surengtus pirmuosius šioje komunistinėje šalyje pusiau laisvus rinkimus, pradėjusius Rytų Europoje grandininę demokratijos reakciją, kurią vainikavo Berlyno sienos griūtis, L.Walesa ir A.Michnikas prisiminė didžiausius laimėjimus ir apgailestavo dėl neišnaudotų galimybių. „Jei kas nors man prieš 30 metų būtų pasakęs, kad per savo gyvenimą pamatysiu demokratinę Lenkiją – nepriklausomą, su tvirtai augančia ekonomika, be cenzūros, atviromis sienomis; Lenkiją, kurioje gerbiamos žmogaus teisės, kurioje galiu skaityti, ką noriu, rašyti, ką noriu, ir keliauti, kur noriu, būčiau pasakęs, kad tai – stebuklas“, – sakė A.Michnikas.
Nobelio taikos premijos laureatą L.Walesą labiausiai stebina, kaip iš Lenkijos po dešimtmečius trukusio dominavimo buvo išvestos Sovietų Sąjungos pajėgos. Jis džiaugiasi Lenkijos sunkiai iškovota demokratija, bet gailisi, kad nepasiekė daugiau – veiksmingesnės valstybės, visiems suteikiančios lygias galimybes ir gerovę, sėkmingesnio komunistų patraukimo atsakomybėn. „Kai matau, kiek daug sugadinome, kokie buvome nerūpestingi, kiek daug neteisingumo sukėlėme, man nemalonu“, – pažymėjo L.Walesa.
Triuškinanati pergalė
L.Walesos didvyriška istorija prasidėjo, kai jis buvo atleistas iš Gdansko laivų statyklos už aktyvią veiklą kovoje dėl darbininkų teisių. Jis kartu su buvusiais bendradarbiais 1980 m. rugpjūtį organizavo streiką ir greitai tapo charizmatišku lyderiu. A.Walesa padėjo įkurti laisvą profesinę sąjungą „Solidarumas“, kuri peraugo į šalį apėmusį laisvės judėjimą. Režimas šį judėjimą stengėsi numalšinti, o generolas Wojciechas Jaruzelskis 1981 m. įvedė karo padėtį. Tačiau „Solidarumas“ išliko tuo itin sudėtingu metu, palaikomas lenko popiežiaus Jono Pauliaus II.
1988 m. nuvilnijo nauji streikai, privertę komunistinius vadovus surengti derybas su „Solidarumu“. Per derybas buvo susitarta, kad bus įteisintas „Solidarumas“, o 1989 m. birželio 4 d. bus surengti rinkimai. Derybininkai pasiekė, kad būtų įkurti aukštieji parlamento rūmai – Senatas, o visos 100 jo vietų būtų laisvai renkamos. Per rinkimus į svarbesnius žemuosius rūmus turėjo būti laisvai balsuojama dėl trečdalio mandatų.
Rinkimų rezultatai pribloškė tarsi žemės drebėjimas: „Solidarumas“ pelnė 99 iš 100 vietų Senate, taip pat užėmė visas laisvai renkamas vietas žemuosiuose rūmuose (161). Žengimas į visišką demokratiją tapo nesustabdomas, o iki ateinančių metų pabaigos L.Walesa buvo išrinktas prezidentu. Dabar L.Walesa įžvelgia Lenkijoje per didelę socialinę nelygybę ir peikia nusivylimą dėl didelio susipriešinimo politikoje, dėl kurio į valdžią sunku ateiti jaunimui. „Žmogus, kuris turi darbą, gerą darbą, labai patenkintas ir ploja L.Walesai. Bet žmogus, dirbęs laivų statykloje, kuri bankrutavo, visiškai nepatenkintas ir keikia L.Walesą. Vienas yra teisus, o kitas irgi yra teisus“, – sakė buvęs kaimyninės šalies vadovas. Jis kaltina save dėl kai kurių Lenkijos bėdų. „Velniai rautų – klaida, kurią padariau aš, buvo pergalės atidavimas biurokratams ir politikams. Mes ne dėl tokios Lenkijos kovojome“, – sakė L.Walesa.
Yra kur pasitempti
A.Michnikas buvo intelektualusis „Solidarumo“ lyderis, padėjęs suplanuoti taikų Lenkijos perėjimą prie demokratijos. Nuo pat savo studijų metų 7-ajame dešimtmetyje jis buvo persekiojamas komunistinio režimo dėl disidentinės veiklos. Jis praleido penkerius metus kalėjime, kur buvo žiauriai mušamas.
A.Michniko nuomone, didžiausia dabartinės Lenkijos silpnybė – neveiksminga teisingumo sistema, kurioje bylos įstringa dėl biurokratinių kliuvinių, taip pat prastai organizuota valstybinė sveikatos apsaugos sistema, kurioje pacientams apsilankymo pas specialistą gali tekti laukti ne vienus metus.
Nors išlieka tokių problemų ir 11 proc. nedarbas, A.Michniko teigimu, Lenkijos perėjimo prie demokratijos kaina buvo labai maža. „Ar kada matėte tokį didžiulį istorinį pokytį be socialinės kainos? Mūsų kaina buvo nepaprastai maža: jokių kartuvių, jokio pilietinio karo, jokių barikadų“, – sakė jis. Nors A.Michnikas ir apgailestavo dėl sunkumų, jis linkęs pabrėžti Lenkijos laimėjimus.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Laurynas Jonavičius
Iš esmės tai buvo vienas iš veiksnių, vienas iš žingsnių, prisidėjusių prie režimų pokyčių tuometėje Rytų Europoje. Kaip žinome, tais pačiais metais vyko ir Baltijos kelias, ir tautiniai judėjimai Baltijos šalyse. Tai buvo pirmieji laisvės, demokratijos ženklai Rytų Europoje. Jie buvo svarbiausias variklis, pagrindinė Baltijos valstybių, Rytų Europos valstybių išsilaisvinimo kovos atrama. Mes vėl patiriame didelių iššūkių regione, ir tas solidarumas, susivienijimas, bendrumas yra vėlgi labai aktualus iš esmės. Kaip mes sugebėsime veikti kartu, kovoti už laisvę, už nepriklausomybę, už demokratiją ir žmogaus teises, iš esmės lems tai, kiek savarankiški būsime ateityje.
Pagal VL, BNS ir „The Asociated Press“ informaciją parengė VL žurnalistas Marius Eidukonis
