Tą dieną pirmą sykį Ukrainos kariuomenė panaudojo ginklus prieš rusų agresorių puolimą. Taip prasidėjo jau tris metus trunkanti kova už Ukrainos laisvę, skelbia censor.net.ua.
Leidinys cituoja vieno iš tuomet mūšyje sunkiai sužeisto spec. milicijos padalinio „Alfa“ pareigūno Andrejaus Duboviko prisiminimus apie lemtingus įvykius: „Į mus iš miškelio grupė smogikų atidengė ugnį, visas mūsų judėjimas laukuose buvo kaip ant delno. Išsigelbėti galimybių nebuvo. Mūšį pradėjome šešiese, vadovybė net neturėjo automatų, o mūsų atsišaudymas pastebimai silpo. Situacija tapo kritinė. Aš pradėjau netekti sąmonės dėl kraujo netekimo, ir staiga per sapnus išgirdau, kaip suveikė stambaus kalibro kulkosvaidis. Tai už mano nugaros iššoko šarvuotis (BTR)! Desantininkams, kaip mes vėliau išsiaiškinome, buvo duotas griežtas įsakymas – į mūšį jokiais būdais neįsitraukti. Nepasiduoti provokacijoms. Tačiau šis šarvuotis vistiek atėjo mums į pagalbą! Kažkas spjovė į visus įsakymus ir „šniojo“ iš kulkosvaidžio! Tas vyrukas išgelbėjo mus visus – gaila, nežinau jo vardo. Jis privertė šaulius iš už „žaliosios“ priedangos trauktis, į mus nustojo taikytis. Tuo metu mane ir ištraukė“.
Leidinys „Censor.net“ surado ir pakalbino tą Ukrainos kariuomenės karį, kuris ne tik išgelbėjo sušaudyti paliktus „Alfa“ pareigūnus, tačiau ir prisiėmė atsakomybę pirmą sykį atidengti ugnį į priešą.
Vadimas Sucharevskis, tuometinis 80-osios desantinės brigados 3-iosios kuopos vyresnysis leitenantas, vėliau pasižymėjęs mūšiuose prie Slovjansko, Luhansko, Georgijevsko. Šalia Luhansko kovos metu buvo sužeistas. Šiuo metu jis užima majoro pareigas, yra vadinamas vienu talentingiausių ir ryžtingiausių Ukrainos kariuomenės karo vadų.
„Censor.net“: – Kuomet jūsų kuopą perkėlė prie Slovjansko?
V. Sucharevskis: – Mano desantininkų kuopa buvo vienas iš nedaugelio likusių kovinės parengties padalinių karo pradžioje. Visi kariai – „kontraktininkai“. Iš pradžių mus perkėlė saugoti Luhansko oro uosto. Tačiau balandžio 12-ąją, kai rusų diversantai užėmė Slovjanską, mes gavome skubų įsakymą vykti ten. Mano kuopos užduotis turėjo būti 6 šarvuočiais balandžio 13-ąją susijungti su VRM spec. daliniu „Omega“, kuris buvo dislokuotas prie pakilimo tako Slovjanske, tačiau neturėjo savo šarvuotos technikos.
Važiuojant iš Luhansko mus lydėjo dvi kelių policijos mašinos. Aišku, kad mus pastebėjo. Mes išvažiavome į laukymę Slovjansko priemiestyje ir sustojome. Priežasties nežinau, tačiau „Omegos“ ten nebuvo, juos išsodino kitame taške. Taip mes tapome pirmuoju kariuomenės daliniu, kuris atvyko į Slovjanską.
– Kas vadovavo operacijai?
– aš tiesiogiai nevadovavau, užmačių ir maršruto nederinau. Man įsakinėjo tiesioginis vadovas pulkininkas Viktoras Kopačinskis, kuris vyko kartu su mumis.
– Ar buvo imtasi kokių nors vietos apsaugos priemonių? Kokios buvo iškeltos užduotys?
– Aišku, aš išstačiau sargybą. Tačiau vietovė buvo pasirinkta ne itin sėkmingai. Mes stovėjome tiesiai priešais greitkelį, šalia mūsų nuolat važiavo mašinos, mes atkreipėme visuomenės dėmesį. Atvažiavo mašinos su SBU vadovybe, mūsų vadovai pradėjo pasitarimą. Beje, vadovybės lengvieji automobiliai stovėjo beveik tiesiai ant greitkelio, o mano šarvuočiai buvo dislokuoti už 100-150 metrų pievelėje. Man pranešė, kad mes dabar pasitikslinsime maršrutą ir tęsime judėjimą. Mūsų laukė „Omega“, su kuria mes ir turėjome susijungti. Vargu ar mūsų judėjimas buvo priešininkui netikėtumas. Akivaizdu, kad jie vykdė žvalgybą, pamatė, kad susirinko vadovybės mašinos, ir nusprendė veikti pasinaudojus netikėtumo faktoriumi. Anksčiau dar nė sykio mūsų kariai nebuvo atidengę ugnies į priešininką. Man Kopačinskis buvo griežtai nurodęs – jokiomis aplinkybėmis be jo leidimo neatidengti ugnies. Šis įsakymas man buvo pakartotas daug sykių.
– Kaip vyko mūšis?
– Labai tikėtina, kad priešininkas vykdė mūsų sekimą ir koordinavo išpuolį. Buvo apie 8 ryto, kuomet aš gavau įsakymą pasirengti kelionei. Mano kariai sulipo į šarvuočius. Tai yra perimetro apsauga buvo nuimta, tačiau važiuoti mes dar nepradėjome. Tuo metu ir buvo pradėtas puolimas.
Balta lengvoji mašina, važiavusi greitkeliu, staiga sustojo, iš jos iššoko automatais ginkluoti asmenys ir iškart atidengė ugnį į SBU pareigūnus. Tuo pat metu priešininko grupė atidengė ugnį iš „žalumos“ (priedangos miške), kuri buvo už 300 metrų nuo mūsų. Pasislėpti nuo ugnies nebuvo kur, priešininkas gerai išžvalgė laukymę.
Jokių nurodymų nebuvo, mes neturėjome ryšio su „Alfa“. Karo nebuvo, todėl pirmoji mintis buvo ta, kad čia kažkoks šratasvydis. Tačiau į mūsų šarvuočius pasipylė kulkos ir aš suvokiau, kad prasidėjo realus mūšis. Apie padėtį pranešiau pulkininkui Kopačinskiui, tačiau ir vėl gavau nurodymą nešaudyti.
Susišaudymas vyko greitai ir nedidelėje distancijoje. Mūsų kolegas žudė, o mes stovėjome ir nieko nedarėme, stebėdami taikikliuose. Diversantai veikė itin įžūliai, lyg žinodami, kad jiems nedrįs duoti atsako.
– Kodėl pažeidei nurodymą nešaudyti?
– Praėjo kelios mušio minutės, aš pamačiau, kad „Alfa“ kariai atsidūrė netoli mūsų šarvuočių, jie stojo į mūšį, yra sužeistųjų. O iš priedangos miške priešininkai pradėjo puolimą – iki dvidešimties žmonių grupė pradėjo nuosekliai, tvarkingai, pasiskirstydami, poromis judėti į mūsų pusę – jeigu jie priartėtų, tai būti galėję sušaudyti visus tuos, kurie dar atsišaudė laukymėje.
Aš supratau, kad kokie bebūtų įsakymai, atsakomybę už mūsų kolegų žūtį teks prisiimti man. Aš daviau nurodymą judėti priekin, ir pats sėdau vietoje šaulio, kad visa atsakomybė už šį sprendimą tektų man. Šaudyti sprendimą priėmiau pats.
Uždangoje buvusi grupė buvo profesionali ir ji kėlė didžiausią grėsmę. Aš atidengiau į juos ugnį iš stambaus kalibro kulkosvaidžio. Jau po pirmųjų serijų jie išsibarstė ir pradėjo trauktis. Aš mačiau, kad jie tempė kažkurį iš savųjų, neleidau jiems ir galvų pakelti. Šaudymas iš jų pusės buvo visiškai numalšintas. Manau, vieną ar du man pavyko užkabinti – aš mačiau kaip jie kažką tempė, tačiau priešininkas greitai pasitraukė iš mūšio, taktiškai pasislėpė, ir vietovė tam buvo tinkama.
– Ar buvo organizuojamas smogikų persekiojimas?
– Ne. Tokio įsakymo nebuvo. Man buvo svarbiausia suorganizuoti sužeistųjų evakuaciją, ir suvokti kokia jiems reikalinga pagalba. Juk mes turėjome tęsti misiją, atsitraukti nuo jos taip pat nebuvo galima. Turėjau įsakymą. Aš nuolat palaikiau ryšį su savo tiesioginiu vadu.
– O pulkininkas Kopačinskis vadovavo mūšiui, davė kokius nors nurodymus?
– Vadas buvo šarvuotyje, iki pat pradėjimo judėti iš ten nelipo. Mūšio metu e įsakymo nutraukti ugnį kitų įsakymų iš jo nebuvo. Kai tik šūviai nutilo, aš dar sykį pažeidžiau įsakymą, ir į vieną iš šarvuočių pakroviau sužeistuosius, nes suvokiau, kad jų išgelbėjimas priklauso nuo to, kaip greitai jie bus operuoti.
Todėl vienas šarvuočių važiavo į ligoninę, o su kitais aš vykau toliau vykdyti užduoties. Aš iškart gavau nurodymą skubiai palikti mūšio lauką. Todėl mes nieko nesaugojome ir netikrinome. Aišku, jeigu mes iškart būtume kontratakavę, tai turint omeny mūsų pajėgas, mes galėjome priešui sukelti daug nuostolių, tikėtina, visa diversantų grupė būtų buvusi sunaikinta. Tačiau tokios užduoties mums neiškėlė, įsakymas buvo laikytis maršruto.
– Kaip vadovybė įvertino jūsų veiksmus mūšio metu? Jus už tai apdovanojo, kad jūs pirmasis stojote į mūšį, ėmėtės atsakomybės, išgelbėjote sužeistuosius SBU pareigūnus?
– Tuo metu kažkokių pozityvių įvertinimų aš negirdėjau. Manęs už šį mūšį neapdovanojo. Tačiau aš apie kažkokius apdovanojimus ir negalvojau. Aš karininkas, aš daviau priesaiką ginti Ukrainą ir aš atlikau savo darbą, kurį man patikėjo Tėvynė. Taip ir turi būti. Aš patenkintas, kad viskas nebuvo veltui, kad greitos evakuacijos dėka pavyko išgelbėti gyvybes abiem sunkiai sužeistiems „alfiečiams“, kurie pirmieji stojo į mūšį. Deja, vienas SBU karininkas, Genadijus Biličenka, žuvo mūšyje atremdamas diversantų išpuolį. Amžino atminimo.
