Jam ranką spaudė pats Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas, kurio tris dešimtmečius trukusiam valdymui priešinasi į gatves išėję įpykę egiptiečiai. Visus tuos neramumus akylai stebi ir lietuvių diplomatas Ginutis Dainius Voveris, kuris buvo pirmasis lietuvių ambasadorius Egipte. Su žmona kinų tapybos eksperte Elena Voveriene toje egzotiškoje šalyje išgyvenęs ketverius metus, jis visai neseniai sugrįžo į Lietuvą.
– Tikriausiai kaip niekas kitas sekate šiuo metu Egipte vykstančius neramumus?
– Sakoma, kai palieki šalį, visuomet jai jauti tam tikrus sentimentus. Taip nutiko ir man išvykus iš Kinijos. Maniau, didesnių sentimentų kitai šaliai jau nebejausiu. Bet kai išvažiavome iš Egipto, pajutau, kad tie sentimentai išliko gana stiprūs. Ir man visai ne tas pat, kas toje šalyje vyksta.
– O jūs pats per savo ambasadoriaus karjerą buvote susitikęs su prezidentu?
– Taip, kai mes jam teikėme skiriamuosius raštus. Bet žinote, kai kažkas iš diplomatų manęs paklausė, ar mačiau prezidentą, ir aš atsakiau, kad mačiau, man nusijuokė: „Tai žinok, dabar negreit pamatysi...“ (Juokiasi.) Tiesa, su prezidentu susitikdavome įvairiuose priėmimuose, dažniausiai jį matydavau per tam tikrą atstumą. Jis man padarė kieto, tvirto, valingo, mėgstančio kontroliuoti žmogaus įspūdį.
Žinome, kad prezidentas H.Mubarakas trisdešimt metų tvirta ranka valdė Egiptą. Nuo pat pirmos savo valdymo dienos jis paskelbė nepaprastąją padėtį ir toks jo nurodymas galioja iki šios dienos. Nors 1995 m. perrinktas prezidentu, H.Mubarakas pasižadėjo per dvejus metus panaikinti nepaprastąją padėtį ir parengti antiterorizmo įstatymą, jam taip ir nepasisekė įgyvendinti duoto pažado. Atsimenu, mes dar juokaudavome, kad dar dvejus metus galėsime gyventi Egipte saugiai. (Šypsosi.) Kiek man teko keliauti, niekur pasaulyje nepamatysi tiek daug uniformuotų žmonių su kalašnikovais, kaip toje šalyje. Būdavo, atvažiuoju iš ryto prie ambasados, o ten stovi du policininkai. Vienas laiko kalašnikovą ir atidaro duris. Va, toks malonus pasisveikinimas. (Juokiasi.)
– Ar dėl tokio perdėto saugumo jausdavotės nesmagiai?
– Šie žmonės palaikė tvarką, ir gana griežtai. Išvydęs ginkluotus pareigūnus, su jais pasisveikindavau lietuviškai ir jie man, matyt, nesąmoningai atkartodavo lietuviškai: „Labas“.
Tokios saugumo priemonės iš tiesų reikalingos. Ir mano vadovavimo metu ten buvo įvykdyta daug teroro aktų. Tada saugumiečiai net nepraleisdavo automobilių su diplomatiniais numeriais. Tik vėlgi tas buvo daroma žmogaus teisių sąskaita. Atsimenu, kaip mano vairuotojas tik po poros metų prisipažino, kad jis buvo gavęs kvietimą atvykti į vieną valstybės instituciją. „Tada man net blusos apmirė, – pasakojo jis. – Kai įėjau, iškart liepė atiduoti telefoną ir visus dokumentus. Pamaniau, man bus jau viskas, net iš anksto buvau atsisveikinęs su žmona ir vaikais...“ Bet po pusdienio jį vis dėlto paleido. Pasirodo, įtarimą sukėlė vairuotojo apsilankymas Izraelio ambasadoje, į kurią jis viso labo tenuvežė kvietimus nacionalinės dienos proga.
– Kokią Egipto situacijos baigtį prognozuojate?
– Mano manymu, visos pastangos ir žuvusiųjų aukos nueis veltui. Viskas vyksta, kaip ir turi vykti, kaip sustyguota prezidento, o viskam vadovauja jo žmonės, kurių priešaky – prezidento bendražygis Omaras Suleimanas.
Kai tik atsigaus saugumo aparatas, su Tahriro aikštėje budinčiais protestuotojais bus pasielgta taip, kaip buvo elgiamasi su opozicija visus tuos trisdešimt metų. Jeigu nomenklatūra pasilieka, niekas nesikeičia. Manau, bus siekiama kompromisų, bet tai tikriausiai bus daugiau kosmetiniai pagražinimai, pažadai, įsipareigojimai, kurie vėliau gali būti nevykdomi.
– Likimas jums skyrė unikalią galimybę išmaišyti tokius egzotiškus kraštus. Kaip jaučiatės sniego ir ledo sukaustytoje Lietuvoje?
– Puikiai! Man jau buvo pabodęs Egipto klimatas, kai kiekvieną rytą vis tas pats vaizdas: mėlynas dangus, saulė be jokio debesėlio, jokio vėjo, jokių kritulių. Nuobodu. O Lietuvoje – švininis dangus, vėjas, kažkas iš dangaus krenta, ir man darbo užduoda valyti sniegą nuo kiemo. Jeigu nekasu sniego, pėsčiomis įveikiu septynių kilometrų maršrutą.
– Jums galima tik pavydėti tokios supratingos žmonos kinų tapybos ekspertės Elenos Voverienės, kuri jus, kaip ambasadorių, ilgą laiką lydėjo į bet kurį pasaulio kraštą...
– Manau, tai yra tam tikras gyvenimo kompromisas: ką nors turi paaukoti, kad ką nors gautum. Tikriausiai jeigu žmona nebūtų keliavusi, nebūtų savęs atradusi kaip tapytojos, kaip kinų tapybos ekspertės, nebūtų įsteigusi ir savo mokyklos „Bambuko sodai“, nebūtų džiaugusis mokiniais.
– Sugyvenote keturis vaikus. Kur jie dabar?
– Manau, pareigą Tėvynei aš atlikau su kaupu. Vyriausias sūnus Martynas (33 m.) gyvena Lietuvoje ir turi nuosavą verslą, duktė Agnė (26 m.) studijuoja aprangos dizainą Vilniuje. Kita duktė Justina (24 m.) šiais metais baigs garsų HEC universitetą Paryžiuje, o jauniausias sūnus Kristijonas (19 m.) gyvena ir mokosi Kanadoje, Vankuveryje, Britų Kolumbijos universitete, jis nori būti žurnalistas.
Tik man atrodo, kad vaikai su manim negyvens, dėl to nesu labai laimingas. Būtent dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vyksta emigracija. Kartais apie tai pagalvoji ir pasidaro liūdna... O štai žmona tikisi, kad vaikai, ir ne tik mūsų, sugrįš į Lietuvą, kai čia situacija pagerės, ir bus reikalingi rimti ir kvalifikuoti specialistai.
– Turite daug idėjų, kaip pagerinti Lietuvos ekonominę padėtį?
– Reikia žiūrėti, kur Lietuvai gali būti nauda. Pasigirsiu, kad esu vienas geriausių arabų pasaulio ekspertų. Praeitą savaitę vyko telekonferencija su korėjiečiais dėl rytinio koridoriaus su Europos Sąjunga. Aš visą laiką kartoju, kad Artimųjų Rytų regionas, ypač Persijos įlankos šalys, yra pats perspektyviausias Lietuvos verslui, nes ten viskas prasideda nuo žodžio „begalinės“: galinga ekonomika, investicinis potencialas, begaliniai energetiniai resursai. Tačiau kiek Lietuvoje bandėme organizuoti tokių renginių, vis tiek apsiribojama arba Rusija, arba ES.
Lietuviams Egiptas rūpi kaip poilsio šalis. Bet aš turiu vilčių, kad rytinis koridorius su ES vis dėlto kada nors bus realizuotas.
Kita mūsų šalies problema – emigracija. Mes galime verkšlenti arba apeliuoti į patriotizmą, bet nieko nebus, jeigu čia žmogus negalės dirbti, užsidirbti ir gyventi oriai. O šito irgi negali įvykti, jeigu nebus išorinių investicijų.
Keli faktai:
Ginutis Dainius Voveris, Lietuvių diplomatas, ambasadorius.
Gimė 1944 m. vasario 26 d. Kaišiadoryse.
1997–2001 m. – Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Kinijos Liaudies Respublikoje.
Nuo 2006 m. iki 2010 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Egipto Arabų Respublikai, Jordanijos Hašemitų Karalystei, Sirijos Arabų Respublikai, Libano Respublikai, Kuveito valstybei (nuo 2007 m. taip pat buvo ir ambasadorius Saudo Arabijos Karalystei).
G.D.Voveris turi nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangą (2006 m.).
Deimantė ZAILSKAITĖ
