Anglijoje juos pasitiko ne tik muitininkai, bet ir žurnalistai su mikrofonais ir fotoaparatais. Dainius Radauskas su lietuviais draugais, išlipę iš kelto Doveryje, pasijuto lyg žvaigždės. Tačiau su Dainiumi kalbėjomes ne tik apie pradžią Jungtinėje Karalystėje, bet ir apie jo jau beveik pasiektą tikslą tapti laivo kapitonu.
- Kaip atsitiko, kad tapote pirmaisiais legaliais lietuviais čia?
- Iš tiesų į Angliją atvykau prieš 10 metų, dirbome čia, o keletą mėnesių prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, grįžome namo pailsėti. Taip išėjo, kad pačiame balandžio gale pasukome link Anglijos. Balandžio 30 dieną 10 val. vakare buvome prie kelto Prancūzijoje, o apie antrą nakties, jau gegužės pirmąją – Anglijoje. Žiūrime – stabdo mus žurnalistai su mikrofonais, klausinėja, fotografuoja. Taip ir supratome, kad esame pirmieji „oficialūs“ lietuviai. Vėliau darbe bendradarbis atbėgo su laikraščiu, kiek pamenu, tai buvo „World News“, – o ten mūsų nuotraukos, visas reportažas padarytas. Tiesa, šiek tiek nesąmonių prirašė, kad išlipę Anglijos žemę bučiavom...
- Koks jausmas buvo jau turint teisę atvykti čia?
- Baimės vis tiek buvo – įleis ar neįleis, labiausiai bijojo tie, kurie anksčiau buvo deportuoti. Tačiau jau Prancūzijoje mums išdavė tokius popierius, dėl įsidarbinimo Anglijoje, tada supratom, kad viskas bus gerai. Darbo vietos mūsų jau laukė, „apšilimas“ čia jau buvo padarytas. Iš pradžių dirbome fabrike Bostone, paskui žemės ūkyje.
- O vėliau – savo versle?
- Su tais pačiais draugais, su kuriais kartu atvykome, pradėjome galvoti, kad reikia atidaryti lietuviško maisto parduotuvę. Londone tokių parduotuvių jau buvo, o Bostone – ne, tačiau ir šiame mieste lietuvių daug. Pasikonsultavome su parduotuvių tinklo „Lituanica“ įkūrėju, mes iš to paties krašto – Kėdainių, kilę. Pažįstamas anglas, nekilnojamojo turto agentas, tuo metu turėjo tuščias patalpas, tai ir sako – bandykit. Pabandėm ir pavyko, iki šiol Bostone su dviem partneriais turime dvi parduotuves „Baltic Food & Grocery Ltd“.
- Kaip įsitraukei į žvejybą?
- Prieš dvejus metus vaikštinėjau Anglijos pakrante, ir pamačiau didelę žuvį. Greit nubėgau, nusipirkau meškerę, aišku, nieko nepagavau (juokiasi). Žvejoti mėgau visą gyvenimą, bet anksčiau jūroje žvejojęs nebuvau, na, tik ant Palangos tilto. Pradėjau rinkti informaciją apie žvejybą jūroje, metus su draugais važinėdavome į pajūrį žvejoti. Vienas draugas pasiūlė plaukti į žvejybą laivu. Iš pradžių atsisakiau, bet vėliau vis tiek išplaukėm. Taip ir „užsikabinom“.
- Tai visas laisvalaikis – žvejybai?
- Pradėjau regzti planus, kaip čia įsigijus mažą laivuką. Per pusmetį pavyko – už kateriuką sumokėjau 13 000 £, žvejodavau netoli Grimsbio. Paskui pradėjau galvoti, kad be reikalo pirkau, pinigus sukišau ir viskas. Vėliau kiekvieną savaitgalį plaukdavau į žvejybines keliones, kurios vienam žmogui kainuoja 50 £. Važiuodavome toli, net 250 mylių į pietus, kad tik pažvejotume. Taip sutikau vieną kapitoną, su kuriuo susidraugavome, vis man skambindavo, kai laisva vieta būdavo, net vidury savaitės. Atsisakydavau, juk man dirbti reikia, prekes vežti... Bet ramybės sau neduodavau, naktį susikraudavau prekes, pakeliui į parduotuves nuveždavau, ir – į žvejybą. Tikrai sergu ta liga (juokiasi).
Kada nusprendei, jog tai gali būti ne tik hobis, bet ir darbas?- Visada galvojau – va, čia tai darbas. Ne darbas, o malonumas. Tačiau man atrodė, jog pačiam tapti kapitonu – nerealu, ir anglų kalbos reikia, ir visokius formalumus susitvarkyti. Iki šiol esu nepatenkintas savo anglų kalba, bet nėra laiko mokytis. Tačiau, kai tas kapitonas paskambino man ir pasiūlė tapti partneriu, ir vežti žmones į žvejybines keliones su laivu „MV Deep Blue“, sutikau.
- Kaip manai, kodėl pasirinko būtent tave?
- Kiek žinau, jis labai didelės atrankos nedarė. Tiesiog žinojo, kad aš pats turiu laivuką, ir man tokia veikla patinka. Apskritai, lietuviai jam patinka ir kaip klientai. Anglai, jei auksinės žuvelės nepagauna, tai jau nepatenkinti. O lietuviai kitokie, džiaugiasi pačia žvejyba, neturi jokių pretenzijų. Tačiau šis kapitonas niekada neplaukia tik dėl pinigų. Jei oras netinka žvejybai – neplauks. Jis ieško žuvies, gerų vietų. Jam geriausias atlygis – patenkinti klientai.
- Kodėl iš Bostono persikėlėt į Eastbourną?
- Persikėlėm abu šiais metais sausio mėnesį. Anksčiau žvejodavome netoli Hulo, ten Šiaurės jūra, ne visada palanki žvejybai, ilgai nenurimsta. O čia, netoli Lamanšo sąsiaurio, kai tik vėjas nurimsta, ir jūra rami.
- Koks didžiausiais tavo laimikis?
- Toks niekada nebus nepagautas (juokiasi). Esu ištraukęs 15 kilogramų menkę. Labiausiai mėgstu menkių ir saidų žvejybą. Dar nesu bandęs, bet labai norėčiau pamėginti pagauti ungurių – jie net iki 50 kilogramų užauga!
- Kokie tavo ateities planai?
- Pabaigti kapitonų kursus. Praktinę dalį jau užbaigiau, iš tiesų tai buvo ne pamokos, o atostogos: plaukėm laivu, ten ir miegojom, ir valgėm. O teorinę kursų dalį tik pradėjau. Po poros mėnesių tikiuosi gauti kvalifikaciją, kad galėčiau kitus žmones plukdyti į jūrą. Taip pat planuojame įsigyti ir antrą laivą. Šiuo metu tikrai negalvoju apie grįžimą į Lietuvą, įsikūriau čia, tikiuosi, visam laikui...
