Pokomunistinės Rytų Europos valstybės savo praeitį palieka už nugaros
Kur jos būtų be savo praeities, tos buvusios okupuotos tautos? (ar „pokomunistinės šalys“, „buvusios Sovietų sąjungos satelitinės valstybės“, „senasis Rytų blokas“ – kiek daug istorijos slypi vien sąvokoje). Tarp Baltijos ir Juodosios jūrų esantis regionas yra taip suformuotas istorijos, kad iš pirmo žvilgsnio klausimas atrodo absurdiškas. Trianonas, Jalta, Molotovas-Ribentropas, Miunchenas – rūškani praeities išdavysčių ir žiaurumų aidai yra neišvengiami.
Pastaruosius 20 metų šio regiono šalys buvo įsitraukusios į tai, ką galima pavadinti „terapine istoriografija“: jos plėšė senas komunistinės propagandos istorijos versijas ir rašė naujas. Tai buvo gaivinantis, keblus ir kartais nerimą keliantis procesas. Pavyzdžiui, estams ir latviams tai reiškė galimybę pagerbti tuos (didvyrius ar aukas, bet ne niekšus), kurie kovojo prieš gresiančią sovietų okupaciją 1944- 1945 m. Tačiau daugelis pašaliečių šiuos vyrus laiko ne daugiau nei nacių kolaborantais: jie vilkėjo karo blogio įsikūnijimo SS uniformas ir bausmę atliko kartu su karo nusikaltėliais. Kontekstas ir palyginimas (daug daugiau rusų nei baltų kovojo Hitlerio pusėje) tapo nesvarbiais.
Slovakai ir kroatai nori de-demonizuoti savo karo metų respublikas (vienu požiūriu – marionetines nacių valstybes, kitu – nuvogto nacionalinio atgimimo oro gurkšnį). Vėl į regioną iš tamsių pakampių (ar užsienio) sugrįžtantys, kažkada tariamai iš jo išnykę vokiečiai ir žydai atsineša savo nelaimingus prisiminimus, kurie prieštarauja tiek komunistinės, tiek etno-nacionalistinių istorijos versijų teisuoliškumui.
Tačiau tabu peranalizavimas yra iš anksto apribotas procesas: kažkada jie baigiasi. Ir istorinis tyrimas neišvengiamai paskęsta painiavoje. Gali būti, kad komunistinė istorijos versija didžiąja dalimi buvo melas, bet vakarietiškoji jos versija taip pat turi spragų. Jei jums patinka nuodugniai argumentuotos istorinės monografijos, jūs galite savo vakarus leisti analizuodamas sąveiką tarp Miuncheno (kuomet D. Britanija ir Prancūzija išdavė Čekoslovakiją) ir Molotovo-Ribentropo (kuomet Hitleris ir Stalinas pasidalino Europą) paktų. Daugeliui žmonių pakanka to, kad pastarasis susitarimas nebėra liaupsinamas ar užslaptintas.
Laimingesnė žemyno dalis turi daug trumpesnę istorinę atmintį. Kas žiūrėdamas į danų ir vokiečių santykius nerimauja dėl Šlėzvygo-Holšteino klausimo? Kam rūpi, kad Norvegija kažkada buvo Švedijos dalis, ar kad Suomija buvo carinės Rusijos didžioji kunigaikštystė? Gali būti, kad dabar centrinė ir rytų Europa taip pat prisijungs prie aistoriškų ir apatiškų šalių klubo.
Jau dabar istoriniai kivirčai yra išimtis, o ne taisyklė. Lenkija yra svarbus to pavyzdys. Pastaraisiais metais ji sėkmingai siekė susitaikymo su Ukraina, Čekijos Respublika, Vokietija ir net (nors ir ribotomis sąlygomis) su Rusija. Paveikslą bjauroja tik nesenas vaidas su Baltarusija ir varginančios rietenos su Lietuva dėl rašybos. Neseniai Lenkijoje nuvilnijęs protestas, kuomet kadenciją baigiantis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka karo laikų nacionalistinį lyderį Stepaną Banderą paskelbė „Ukrainos didvyriu“, buvo įdomus ne todėl, kad iliustravo dviejų šalių ginčus dėl istorijos, bet dėl to, kad jis kilo po ilgų metų, per kuriuos jie tiek daug išsprendė.
Taip pat pasikeitusi ir Vengrijos kaimynystė. Dėl blogai surašyto kalbos įstatymo ir kvailo politikavimo santykiai su Slovakija yra įtempti. Bet tikras vengrų priešiškumas yra nukreiptas prieš austrus, kurie (vengrų požiūriu) juos išdavė, prieš jų valią rusams parduodami Vengrijos energijos kompanijos MOL akcijas. Palyginus su tuo, istoriškai sudėtingi santykiai su Serbija, Rumunija ir Ukraina – visos jos yra vengrų mažumos namai – atrodo draugiški.
Tai atspindi didžiulį pokytį. Kuomet Vakarų Europa yra pasimetusi, senas, globėjiškas ir neteisingas elgesys su „rytų europiečiais“ jau nebeįmanomas. Ore jaučiamos permainos. Pats laikas nutverti valdžią. Ir tai daug smagiau nei istorija.
Parengta pagal economist.com
