Ne per seniausiai Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas suformulavo penkis Rusijos užsienio politikos punktus („Интервью Дмитрия Медведева телеканалу Евроньюс“).
Pirmiausia tai galima vertinti kaip D. Medvedevo (o galbūt Kremliaus politinių technologijų specialistų) mėginimą įtvirtinti savo kaip asmens, atsakingo už užsienio politikos sprendimus, įvaizdį, nes kad ir kokie griežti ir ryžtingi būtų D. Medvedevo pareiškimai šioje srityje, išorinis pasaulis ligi šiol kaip tikrąjį Rusijos vadovą suvokia dabartinį šalies ministrą pirmininką Vladimirą Putiną. Pastarasis tik patvirtina tokią hipotezę, laisvai (iš esmės nesilaikydamas subordinacijos) kalbėdamas apie užsienio politikos klausimus su vietiniais ir užsienio žurnalistais. Kita vertus, praktiškai nėra tiek svarbu, kas pasakė, kiek svarbu – ką pasakė ir ką tai reiškia. Taigi iš eilės.
„Pirma, Rusija laikysis visų tarptautinės teisės normų, kurios yra susijusios su civilizuotų valstybių santykiais.“
Rusija visada visus ragino laikytis tarptautinės teisės normų ir akcentavo, kad pagrindinis pasaulio policininkas turi būti ne Jungtinės Valstijos ar NATO, o JT. Tačiau faktiškai visuomet visos tos kalbos buvo tik viešųjų ryšių akcija, kuri siekė apjuodinti pasaulio akyse Ameriką bei kitas Vakarų valstybes ir įtvirtinti Rusijos kaip pagrindinės tarptautinės teisės gynėjos įvaizdį. Vakarus iš tikrųjų galima kritikuoti už tarptautinį teisinį nihilizmą (karas su Serbija dėl Kosovo, antrasis karas Irake ir pan.), bet drauge būtų naivu teigti, kad Maskva yra idealus tarptautinės teisės gerbimo pavyzdys. Užtenka prisiminti vien Gruziją ir taps aišku, kad Kremlius pats sėkmingai taiko dvejopus standartus (anksčiau Rusija tiesiog elgėsi brutaliai, o šiandien ji perėmė iš Vakarų subtilią melo vaizdavimo tiesa taktiką). Iš dalies teisūs yra tie, kurie teigia, kad konflikte dėl Pietų Osetijos Rusija gynė savo piliečius ir taikdarius, atkurdama taiką. Tačiau nereikia pamiršti, kaip dauguma Pietų Osetijos gyventojų tapo Rusijos piliečiais, ir to, kad atkurdama taiką Rusija įžengė į Gruzijos, kurios teritorinį vientisumą visuomet oficialiai pripažino, teritoriją. Apskritai reikia konstatuoti, kad pasaulis jau seniai gyvena geopolitinio chaoso sąlygomis. Galima teigti, kad jame vyksta visų karas prieš visus praktiškai be jokių taisyklių. Kas dėl to kaltas, aiškintis per vėlu – tai tiesiog faktas. Todėl šiame kontekste kalbėti apie kokią nors tarptautinę teisę yra tiesiog juokinga. Teisus tas, kas stipresnis, ir Rusija tai pademonstravo Gruzijoje (Amerika galbūt greitai pademonstruos Irane).
„Antra, Rusija mano, kad būtinas yra daugiapolis pasaulis, o vienpoliškumas ir vienos valstybės dominavimas yra nepriimtini, kokia bebūtų toji valstybė. Trečia, mes, žinoma, esame suinteresuoti visaverčiais ir draugiškais santykiais su visomis valstybėmis, (...) kiek tam yra pasiruošę mūsų partneriai.“
Rusijos kalbose apie daugiapolį pasaulį irgi nėra nieko naujo. Iš pradžių tai buvo Rusijos silpnumo požymis. Kitaip tariant, Sovietų Sąjungą tenkino dvipolis pasaulis, o susilpnėjusi Boriso Jelcino laikų Rusijos Federacija pradėjo kalbėti apie daugiapoliškumą, taip mėgindama padaryti iš savęs ir kitų valstybių, nepatenkintų JAV – vienintelės likusios supervalstybės – veiksmais, politikos auką. Iš tikrųjų tarptautinėje arenoje Amerika, jei tik ant kortos statomi jos nacionaliniai interesai, dažnai elgėsi, elgiasi ir toliau elgsis nepaisydama pasaulio pozicijos. Tokia yra jos principinė nuostata, tačiau tai ne JAV, o pasaulio, kuris nenori ar nesugeba pasipriešinti vienašališkai Jungtinių Valstijų politikai, problema. Todėl natūralu, kad šiandien, kai Rusija sustiprėjo ir toliau stiprėja (tegul kol kas tik dėl prekybos energetiniais resursais), daugiapoliškumas tampa įrankiu, kuriuo ji vis aktyviau bando kurti geopolitinę antiamerikinę koaliciją, siekdama patraukti į savo pusę Kiniją ir Europos Sąjungą (pirmiausia „senąją“ Europą), taip pat arabų šalis, ypač nepatenkintas JAV veiksmais Artimuosiuose Rytuose. Žvelgiant į ateitį, galima teigti, kad ilgalaikėje perspektyvoje pasaulis greičiausiai susidarys iš didelių erdvių (ES, NVS su Rusija priešakyje, Šiaurės Amerikos ir/ar Pietų Amerikos, Afrikos ir t. t.). Kitaip tariant, susiformavus naujam galios balansui, pasaulis turėtų stabilizuotis ne tariamo, o realaus didelių plotų daugiapoliškumo pagrindu. Galima spėti, kad dabartiniu metu iš naujo kylanti priešprieša tarp Amerikos ir likusio pasaulio (The West and The Rest) su Rusija priešakyje (istoriškai Rusija visuomet stovėjo pasipriešinimo Vakarams avangarde) faktiškai yra tik pereinamoji fazė, o šiandienis Maskvos akcentuojamas daugiapoliškumas yra labiau negatyvaus (pasipriešinimo) nei pozityvaus pobūdžio, kaip jį mėgina pristatyti Putino–Medvedevo tandemas.
„Ketvirta, aš manau, kad neabejotinas mūsų prioritetas yra Rusijos piliečių, kur jie bebūtų, gyvybės ir orumo apsauga. Penkta, aš galvoju, jog Rusija, kaip ir bet kokia kita valstybė, turi regionus, kuriems ji teiks prioritetinį dėmesį – mūsų prioritetinių interesų regionus.“
Šių dviejų punktų negalima vertinti atsietai vienas nuo kito. Dauguma Rusijos piliečių, gyvenančių už Rusijos ribų, gyvena kaimyninėse valstybėse. Todėl akivaizdu, kad D. Medvedevas, kalbėdamas apie „prioritetinius regionus“, pirmiausia turi galvoje Rusijos kaimynus (ypač Ukrainą). Taip pat reikėtų plačiau suprasti „piliečių“ gynybos postulatą. Iš esmės tai yra ne tik piliečiai, bet ir tautiečiai (соотечественники), galbūt net rusakalbiai. Apskritai rusų kalba yra didžiulis Rusijos užsienio politikos resursas NVS erdvėje, paveldėtas iš SSRS laikų. Tačiau ligi šiol jis buvo Maskvos menkai naudojamas (nebent iš inercijos) ir mažai buvo investuojama į jo potencialo didinimą (pavyzdžiui, JAV sudaro Kirgizijos – vienos iš Centrinės Azijos šalių, kur rusų kalba yra viena iš dviejų valstybinių, – jaunimui galimybes mokytis ir dirbti Amerikoje, o Rusija to nesiūlo). Dabartiniu metu Rusijos elitas, atrodo, pradeda suprasti, kad su savo piliečiais ir tėvynainiais reikia „dirbti“ aktyviau (tai atspindi ir naujoji Rusijos užsienio politikos koncepcija). Šiaip Maskva jau seniai akcentuoja, kad didžiausią dėmesį savo užsienio politikoje skiria NVS erdvei („artimajam užsieniui“, kaip ji tai vadina) – jos konsolidavimui aplink save. Tačiau D. Medvedevo punktai – vienas iš pirmųjų kartų, kai Rusijos prezidentas atvirai įvardijo tai, kas jau seniai vyksta (energingo spaudimo politika kaimynų atžvilgiu). Taip pat tikėtina, kad ir naujoje Rusijos karinėje doktrinoje atsiras aiški nuostata, kad Rusija gins savo piliečius už Rusijos ribų ir kariniu būdu, jei to prireiktų. Visa tai rodo didėjantį Rusijos elito pasitikėjimą savo jėgomis (kartais net perdėtą) ir didėjantį jos politikos agresyvumą netiesiogine ir tiesiogine to žodžio prasme.
Anksčiau dar buvo galima manyti, kad didžiavalstybinė Kremliaus retorika yra tik blefas, kuris kritiniu momentu nebus paremtas realiais veiksmais, o po 2008 m. rugpjūčio aštuntos dienos, kaip pasakė D. Medvedevas, „pasaulis tapo kitoks“. Dabar Vakarai, prieš žengdami kokį nors žingsnį, veikiausiai vertins, kaip Rusija galėtų maksimaliai į jį sureaguoti, daugiau nekeldami sau klausimo, ar Maskva reaguos iš viso. Tačiau tuo pat metu būtina pabrėžti, kad Rusijos jokiu būdu nereikia bijoti, nes tai ją tik skatins. Rusija visada gerbė ir gerbia galią, todėl ir pati elgiasi atitinkamai, ir jei kiti pradėtų jai nuolaidžiauti, ji gali nueiti labai toli (iki SSRS ribų, gal išskyrus Baltijos valstybes, tai tikrai). Taigi dabar pats metas apmalšinti Rusijos ambicijas, juolab kad ji kol kas nėra tokia stipri, kokią save vaizduoja. Paskui gali būti per vėlu ir teks tik konstatuoti faktus.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
