Singapūras šiandien yra vienas sparčiausiai besivystančių pasaulio miestų. Tai atsispindi ir miesto architektūroje – prabangioje, veržlioje, modernioje, technologiškai pažangioje. Neseniai A-ZET žurnale rašėme apie pernai baigtą statyti miesto pažibą – „Marina Bay Sands“ viešbutį, su, ko gero, įspūdingiausiu beribiu „infinity“ baseinu ant stogo ir kvapą gniaužiančia apžvalgos aikštele. Nepaprastos architektūros pastatas po savo stogu priglaudė ir ne ką mažiau įspūdingą renginį: spalio 3–5 dienomis čia vyko jubiliejinis Pasaulio architektūros festivalis (WAF), dar vadinamas architektų bendruomenės Oskarais. Jau penkerius metus renginio metu apdovanojami geriausi, meniškiausi, inovatyviausi projektai, kurie iš esmės nusako ne tik svarbiausias urbanistinės architektūros tendencijas, atspindi technologinius pokyčius, bet ir apskritai visuomenės požiūrį į save ir supančią aplinką. Iki šiol svarbiausias architektūros metų renginys ketverius metus iš eilės vyko Barselonoje, o nuo šių metų WAF persikėlė į Rytus: kitų metų festivalį taip pat numatoma rengti garsiajame Singapūro viešbutyje. Beje, vienoje iš šių metų festivalio kategorijų (smulkaus masto projektas) buvo apdovanota ir „Marina Bay“ stotis, kurią suprojektavo „Aedas“ architektai.
Trumpai apie dalyvius
Šiemet festivalis sutraukė daugiau nei 1 500 architektų, kelis šimtus žurnalistų iš daugiau nei 60-ies pasaulio šalių įvertinti ir drauge švęsti didžiausius šiuolaikinės architektūros laimėjimus. Architektai buvo apdovanoti trisdešimt septyniose kategorijose, kurias vainikavo svarbiausios festivalio nominacijos: „Metų pastatas“, „Metų ateities projektas“, „Metų landšaftas“. Festivalio atstovai teigia, kad kaip niekada anksčiau, Singapūre šiemet susirinkę svečiai galėjo rinktis iš daugybės prezentacijų, kuriose pasisakė pasaulinio garso architektai ir dizaineriai Thomas Heatherwickas (Heatherwick studio) ir Moshe Safdie (Safdie Architects), seminarų, mokymų, parodų ir kitų renginių. Garsių vardų netrūksta ir vertinimo komisijoje – joje šiemet dirbo Benas van Berkelis (UNStudio), Juergenas Mayeris H. (J. Mayer H Architecture Design Research), Mok Wei Wei, (W Architects), Kongjian Yu (Turenscape), Marcio Koganas (Studio MK27), Tang Guan Bee (Tangguanbee Architects), Edouardas Francois (Maison d'Architecture Edouard Francois) ir kiti. Reikia pasakyti, kad festivalis atviras tiek didelėms, pasaulinį pripažinimą pelniusioms projektuotojų kompanijoms, tiek mažesnėms architektūros firmoms, o festivalio apdovanojimą yra laimėjusi ir Vilniaus Guggenheimo muziejaus projekto autorės Zaha Hadid kompanija. Pasižvalgykime, kokie projektai šiemet sulaukė komisijos dėmesio ir geriausiųjų vardo.
Metų pastatas
Nugalėjęs tris šimtus varžovų, šių metų WAF metų pastatu paskelbtas Londono architektų Wilkinson Eyre Architects suprojektuotas įspūdingas ir pažangus Singapūro įlankos oranžerijos kompleksas. Dviejų dalių, 20 tūkstančių kv. m plotą užimantis stiklinis pastatas – viena didžiausių kontroliuojamo klimato oranžerijų pasaulyje. Nors oficialiai prizas atiteko londoniečiams, tačiau festivalio vadovas Paulas Finchas pabrėžė, kad toks puikus rezultatas – visos komandos, kurioje dirbo ir landšafto architektai Grant Associates ir inžinieriai Atelier One bei Atelier Ten, nuopelnas. Singapūro oranžerija – tai grandiozinio miesto sodų projekto, kurį inicijavo kompanija „Bay“, dalis. 2006-aisiais konkursą laimėjusi komanda šiuo metu įgyvendina „Miestas sode“ koncepciją, pagal kurią maždaug 100 ha plote Singapūre kuriamas nepaprastas parkas su šiuolaikiškais saulės energijos ir klimato kontrolės mechanizmais. Šių metų vasarą duris atvėrė pietinė parko dalis, per pirmus du mėnesius sulaukusi per milijoną lankytojų. „Išrinkti laimėtoją buvo sunku, tačiau laimėtojas – tai pačios aukščiausios kokybės darbų rezultatas. Komisija reikalavo, kad projektas būtų svarstomas visokeriopai ir būtų pagerbta visa jo komanda“, – teigė Finchas. Kalbėdamas apie Singapūro oranžerijos projektą, festivalio vadovas taip pat gyrė pastato idėją globalizuotoje, urbanistinėje aplinkoje sukurti erdvę, kurioje susilieja miestas ir gamta, natūralumas ir pramoga. Jis taip pat pabrėžė, kad projekto autoriams pavyko sukurti ir įdiegti pažangią eksperimentinę natūralaus vėsinimo sistemą. „Šiuos stiklinius pastatus jie sugeba vėsinti natūraliai, tad kyla klausimas, kodėl tai negalėtų būti daroma ir kituose pastatuose?“ – kalbėjo Finchas.
Prizu apdovanota oranžerija – svarbiausias viso Singapūro sodų projekto objektas. Įdomu tai, kad dvi pastato dalys – „Gėlės kupolas“ ir „Debesies miškas“ – turi savo charakterį, temą ir idėją. „Gėlės kupolas“ pasakoja Viduržemio klimato zonos augalų ir gyventojų istoriją. Čia apsilankantys miesto gyventojai, pripratę prie nuolatinio tropinio klimato ir vešlios, žalios augalijos, gali pajusti, kas yra sezonų kaita ir kaip ją išgyvena įvairūs augalai – nuo levandų lauko iki alyvmedžių giraičių, nuo baobabo medžių iki stambialapo tukvio. Oranžerijoje atkurtas ir tipinis sausas Viduržemio gamtovaizdis: uolėtos terasos susipina su akmenuotomis atodangomis ir pan.
„Debesies miškas“ demonstruoja augalų ir Žemės ryšį, akcentuoja, kokią žalą daro atšilimas tamsiems, vėsiems tropiniams miškams. Šioje oranžerijoje galima išvysti ir dirbtinai sukurtą kalną su 35 m aukščio kriokliu. Turint omeny tropinių miškų aukštį ir drėgmę, oranžerijos lankytojai gali pasivaikščioti ir pajuti skirtingus tokio miško lygius: nuo „Debesų maršruto“ iki „Tarpeklio takelio“.
Abi oranžerijos dalys suprojektuotos taip, kad augalai gautų kuo daugiau saulės šviesos. Tinklinė struktūra pagaminta iš labai plonų elementų ir gali atlaikyti tik stiklo ir pačios konstrukcijos svorį. Jei papūstų stipresnis vėjas, viskas sugriūtų. Bet pastatas turi daugybę arkų, kurios laiko tinklinę struktūrą. Arkos kopijuoja tinklinės struktūros su sumontuotais stiklais formą. Jų daug, bet jos nėra masyvios, todėl pastatui suteikia lengvumo.
Geriausias gyvenamasis namas
Šiemet Pasaulio architektūros festivalis apdovanojo įvairios paskirties jau realizuotus pastatų projektus. Kultūros srityje laimėjo naujoji vieno Pekino priemiesčio biblioteka, sveikatingumo nominacijoje apdovanota Melburno karališkoji vaikų ligoninė, viešbučių ir pramogų kategorijoje laimėtoju pripažintas bene aukščiausias Stokholmo pastatas – viešbutis „Viktorijos bokštas“. Be šių projektų, buvo nominuoti geriausi visuomeniniai, aukštojo mokslo pastatai, apdovanotas metų daugiabutis, biuras, geriausias architektūrinis perdirbamų medžiagų ir energijos taupymo sprendimas, mokyklos projektas, prekybos centrai, sporto kompleksai ir kt. Šioje nominacijų grupėje buvo ir apdovanojimas už geriausią gyvenamąjį pastatą. Rodos, labai subjektyvus sprendimas, kaip turėtų atrodyti gyvenamoji erdvė, tačiau šiemet ekspertai visgi geriausiu pavadino architekto Vo Trong Nghia komandos kūrinį, nurungusį penkiolika kitų finalininkų.
Kaip atrodo pačiu puikiausiu pasaulyje pripažintas namas, kur jis stovi ir kas jame gyvena? Keturių aukštų gyvenamasis namas yra Hošimine (Vietnamas), o jame gyvena trisdešimtmečių pora ir vieno jų mama. Kad šis namas išskirtinis, galima pasakyti vos pažvelgus į jo neįprastą fasadą – mažuose balkonėliuose, primenančiuose stelažus, veši daugybė žaliuojančių augalų. Pastarieji – ne tik išorės dizaino elementas, bet ir atstoja nuo pašalinių akių ir saulės spindulių saugančias užuolaidas. Šios užuolaidos, beje, dar atlieka fotosintezę ir sulaiko nuo gatvės kylančias dulkes. Dar viena žaliuojanti geriausio pasaulyje namo erdvė – stogas. Tiesa, nei jo, nei augalų stelažuose laistyti namo šeimininkams nereikia: už juos tai padaro automatinė sistema. Įdomu ir tai, kad namo sklypas, mūsų akimis, labai neįprastų matmenų: jo plotis vos 4, o ilgis – 20 metrų.
Oficialiame festivalio interneto puslapyje teigiame, kad komisija šį pastatą įvertino už paprastus, ekonomiškus, tačiau protingus ir grakščius sprendimus, kurių taip reikia gausiai apgyvendintuose, ne itin jaukiuose miestuose.
Tarp naujo ir seno
Tenerifėje (Ispanija), Adeje, esanti Ispanijos aikštė – vietos architektų Menis Arquitectos SLP kūrinys. Greta, tiksliau, virš telūrinės architektūros muziejaus, atsiradusi aikštė turėjo sustiprinti ryšį tarp miesto pastatų ir įspūdingos gamtos, kuri šią vietovę supa. Plaza España – tai dvejopa erdvė, kurioje miesto gyventojai ir svečiai gali pasigrožėti gamtovaizdžiu, besidriekiančiu šalia tarpeklio su išdžiuvusios upės vaga, žinomo kaip Bar- ranco del Infierno. Po aikšte esantis požeminis muziejus-uola kviečia į sakralinio meno ekspoziciją, besileidžiančią gilyn po žeme.
Aikštės kūrėjų tikslas buvo sukurti architektūrinį visuomeninio ir kultūrinio miesto branduolį – tarsi vasarnamio terasą, atvirą kiekvienam, norinčiam iš arčiau pamatyti puikius tarpeklio vaizdus. Kartu dinamiška Plaza España, kurios plotas padidėjo dvigubai, palyginti su senąja miesto aikšte, yra ir kaip visuomeninių susitikimų, renginių, poilsio ir žaidimų erdvė.
Metų ateities projektai
Kataro sostinė Doha – įspūdingas ir nepaprastai turtingas miestas šalies rytuose prie Persijos įlankos. Projekto „Msheireb – Dohos širdis“ tikslas – 31 ha teritorijoje pačiame miesto centre sukurti modernų gyvenamąjį rajoną, kuris šiuolaikiškoje, globalioje aplinkoje atkurtų tradicinę arabiško uostamiesčio dvasią. Projekto koncepcija, kurios autoriai – Londono architektų kompanija AECOM, buvo pristatyta dar 2006-aisiais, o pradėta įgyvendinti nuo 2010-ųjų. Naujasis rajonas įsikurs maždaug 0,5 km nuo Doha uosto, tarp dviejų pagrindinių kelių, vedančių nuo senamiesčio iki oro uosto, ir taps savotiškais miesto vartais iš Vakarų pusės. Naujojo kvartalo kaimynystėje bus ir Kataro emyro rūmai, ir istorinis Al Koot fortas, ir ką tik renovuota Souk Waqif prekyvietė.
Naujosios Dohos širdies projektuotojams teko susidurti ne su vienu kebliu uždaviniu. Kaip vienoje vietoje išsaugoti kultūrinio paveldo vertybes, būti inovatyviems, sukurti ilgalaikį ir miestą praturtinantį architektūros objektą, tinkantį vietos klimatui ir išsaugantį Kataro tradicijas, kaip sujungti Rytų ir Vakarų patirtį? WAF šį AECOM projektą įvertino kaip bandymą architektūroje sekti morfologiniais miesto pėdsakais, atkurti egzistavusias socialines vertybes. Architektai teigia, kad šio kvartalo esmė – pirmiausia žmonės, po to automobiliai. Tad tikimasi, kad „Msheireb“, kurio planas paremtas kvadratiniu gatvių ir pastatų išdėstymu, taps žmonių susibūrimo centru, o maži siauri keliukai primins pasivaikščiojimo mieste malonumą.
WAF vertinimo komisija akcentuoja, kad „Msheireb“ kvartalo projektas – esminis momentas šio regiono urbanistiniame planavime. Jau kuris laikas viešoje erdvėje vyksta debatai dėl aiškiai matomo sąstingio Viduriniųjų Rytų architektūroje, o šis projektas tokias kalbas dar labiau provokuoja. Skubios ir neapgalvotos urbanistinės plėtros amžiuje „Msheireb“ projektas žada tai, kas šiandieninėje architektūroje nėra dažnas reiškinys – kultūrinę tąsą. Tokią kultūrą, kuri nėra pakeičiama iš Vakarų į arabų kraštus importuojamą šiuolaikine architektūra, o kylančia iš vietos tradicijos ir konteksto. Festivalio atstovai teigia, kad metų ateities apdovanojimą projektas iš dalies laimėjo dėl to, kad į miestų planavimą žiūrėjo poetiškai.
Nepaprasta biblioteka
Šių metų Pasaulio architektūros festivalio Kultūros kategorijoje laurus nuskynė Liyan biblioteka, esanti mažame Huairou kaimelyje Pekino (Kinija) priemiestyje, maždaug dvi valandos kelio nuo judraus ir tirštai apgyvendinto didmiesčio. Projekto autoriai – vietos architektų kompanija Li Xiaodong Atelier. Kodėl vertinimo komisijos pripažinimo sulaukė būtent ši kultūrinė įstaiga? Viena vertus, ši maža biblioteka buvo elementarus kaimelio plėtros žingsnis, sukuriantis jo gyventojams erdvę skaityti. Antra vertus, mano akimis, tai yra puikiausia vieta pasaulyje apmąstymams ir laikui su knyga – projekto autoriai, įvertindami kaimelį supančios gamtos grožį, nusprendė biblioteką įrengti ne gyvenvietės centre, o 5 minutės kelio pėsčiomis nuo jo, kalnuose.
Projekto architektai teigia, kad šiuo atveju jie negalėjo varžyti su gamtos grožiu, todėl naujosios bibliotekos pastatas, parinkus subtilias medžiagas ir tinkamą mastą, darniai įsilieja į bendrą spalvų ir tekstūrų paletę. „Kai išnagrinėjome vietos medžiagų savybes, kaimelyje prie beveik kiekvieno namo išvydome dideles medinių lazdų krūvas. Gyventojai rinko jas visus metus, kad turėtų kuo kūrenti savo krosnis. Tad nusprendėme naudoti tradicines medžiagas netradiciniu būdu: panašiomis lazdomis plakiruotas pastato paviršius“, – teigia idėjos autoriai.
Pastato vidus ne ką mažiau ekspresyvus nei išorė: vidinė erdvė išskaidyta naudojant nedideles pakopas ir laiptus – skaitytojams sukuriamas asmeninės erdvės įspūdis. Pastatas yra padengtas stiklu, todėl jis sklidinas dienos šviesos, o medinės lazdos sulaiko ryškią šviesą ir paskirsto ją per visą bibliotekos erdvę bei sukuria skaityti tinkamą atmosferą.
Geriausias miesto landšafto projektas
Bishan – Ang Mo Kio parkas – vienas populiariausių centrinėje Singapūro dalyje. Apdovanoto landšafto kategorijoje projekto autoriai – Atelier Dreiseitl architektai, kurių užduotis buvo sukurti patrauklią visuomeninę erdvę prie Kallan upės krantų. Iš esmės tai yra parko pertvarkymo ir upės atgaivinimo projektas, tačiau po jo pagrindiniais uždaviniais slypėjo klausimai, kaip patenkinti funkcinius, ekologinius ir komunalinius gyventojų poreikius, o kartu apsaugoti negausius ir brangius švaraus vandens resursus? Projektas priklauso Singapūro nacionalinių vandenų agentūros inicijuotai programai „Active, Beautiful, Clean Waters“, kurios tikslas – vandens telkinius kuo labiau priartinti prie visuomenės.
Kaip ir daugelis Singapūro upių, Kallang 1960-aisiais buvo paversta betoniniu kanalu. 1988-aisiais aplink kanalą atsirado parkas, tačiau nuo pavojingo vandens srauto jis buvo atitvertas tvora, kuri iš esmės atskyrė šiuos du elementus. Dabar 2,7 km ilgio tiesus betoninis drenažo tunelis buvo restauruotas į vingiuotą natūralią 3 km ilgio upę, kuri teka per parką. 62 ha ploto erdvė buvo pertvarkyta taip, kad atitiktų upės dinaminius procesus, pavyzdžiui, vandens lygio kaita, o kartų teiktų kuo didesnę naudą parko lankytojams. Pastarieji turbūt net neįtaria, kad kanalo transformacijai į natūralią upės vagą prireikė daugybės bioinžinerinių technologijų ir medžiagų, pavyzdžiui, specifinių augalų ar akmenų, teko išlygini upės šlaitą ir kontroliuoti druskos eroziją. Vertinant skaičiais, parko biologinė įvairovė po rekonstrukcijos padidėjo net 30 proc.: parke šiuo metu yra 66 laukinių gėlių, 59 paukščių rūšių ir kt., retų miesto aplinkoje. Atnaujintose upės krantinėse taip pat atsirado žaidimų aikštelės, restoranai, sodai, apžvalgos aikštelės ir kt.
