Priemonė prieš Hitlerį
Svetimų pinigų pasisavinimas, kuri įvykdo asmuo, kuriam šie pinigai buvo perduoti saugojimui ir dauginimui, yra viena iš seniausių vagysčių rūšių. Istorija žino daugybė iždo vagių ir švaistūnų, kurie neatskirdavo juos pasamdžiusių žmonių kišenių nuo savųjų. Apgautųjų vaidmenyje atsidurdavo karaliai, princai, bankininkai, fabrikantai ir netgi ištisos nacijos. Ir visgi iki XX amžiaus vidurio pasaulis nežinojo, kokio masto vagystės yra įmanomos.
XIX amžiaus pabaigoje iššvaistymas buvo pakankamai paplitęs nusikaltimas. Vien tik 1886 metais laikraštis „The New York Times“ keturis kartus rašė apie buhalterius, pasisavinusius juos samdžiusių asmenų pinigus. Tiesa, sumos nebuvo tokios jau milžiniškos, o patys vagys kartais elgdavosi beveik kaip tikri džentelmenai. Vienas buhalteris iš Kentakio pavogė iš kompanijos „Ashland Coal and Iron Railroad“ 18 tūkstančių dolerių ir pabėgo į Kanadą. Savo darbdaviams jis paliko laišką, kuriame smulkiai išdėstė, ką ir kaip padirbo buhalterinėse knygose, kad kompanijai būtų lengviau susitvarkyti. Lygiai taip pat pasielgė ir dar vienas buhalteris iš Niujorko, pabėgęs su 10 tūkstančių dolerių ir palikęs išsamią instrukciją apie tai, kaip reikėtų tirti jo machinacijas su sąskaitomis. Vagystės būdavo santykinai nedidelės visai ne dėl to, kad paimti daugiau neleisdavo sąžinė. Tais laikai būdavo ne taip jau lengva perkelti pinigus į užsienį ir paslėpti slaptoje banko sąskaitoje. Pinigus būdavo galima pavogti praktiškai vieninteliu būdu: išsigryninti tam tikrą sumą, susidėti į lagaminą ir sėsti į artimiausią traukinį ar laivą. Suma negalėjo būti per didelė, kad nesukeltų banko klerkų įtarimą, o ir į lagaminus tilpdavo ne tiek jau daug.
XX amžiaus pradžioje nusikaltėlių galimybės vis dar buvo ribotos. Stambiausia tarpukario korporatyvinė vagystė įvyko Kalifornijoje 1930 metais, kai banko „Guaranty Building and Loan Association“ vadovas Gilbertas Beesemyeris pavogė 7,7 milijono dolerių, dabartiniu kursu – apie 100 milijonų. G. Beesemyeris pralošė pinigus biržoje, viešai atgailavo, stojo prieš teismą ir atsėdėjo dešimt metų. Nepaisant aukštos finansininko kvalifikacijos, G. Beesemyeris nepervedė pinigų į sąskaitą, apsaugot bankininkystės paslaptimi, ir nepaslėpė jų ofšore, juk 1930 metais neegzistavo nei vienas iš šių dalykų. Tačiau labai greitai situacija finansų pasaulyje radikaliai pasikeitė, ir vogti tapo gerokai lengviau.
Ketvirto dešimtmečio pradžioje Vokietija kentėjo nuo nuolatinio kapitalo nutekėjimo, ir nemaža pinigų dalis nutekėdavo į kaimyninę Šveicariją. Valdžia bandė užkirsti kelią finansinėms srovėms, bet tuometinė valdžia mažai kam kėlė baimę, ir Veimaro respublikos įstatymai neretai būdavo pažeidinėjami. 1933 metais į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, ir pakvipo rimtomis represijomis. 1933 metų birželio 12 dieną Reichstagas priėmė įstatymą dėl Vokietijos ekonomikos išdavystės, įpareigojęs visus šalies piliečius, nuolatos gyvenančius Vokietijos teritorijoje, deklaruoti savo indėlius užsienio bankuose ir registruoti saugomą užsienio valiutą. Už šių reikalavimų nesilaikymą grėsė kalėjimas. Įstatymas smogė Šveicarijos bankininkų interesams, ir netrukus Alpių respublika sugalvojo atsaką Hitleriui. 1934 metais Šveicarijoje buvo priimtas bankininkystės paslapties įstatymas, ir nuo tos akimirkos bankai neturėjo teisės atskleisti informaciją apie indėlininkus – jokiomis aplinkybėmis. Reikalauti ataskaitų apie indėlininkus dabar negalėjo netgi pačios Šveicarijos valdžia, jau nekalbant apie užsienio valstybių valdžias. Bankų darbuotojai buvo įpareigoti saugoti paslaptį netgi po atsistatydinimo, o tylėjimo kodekso pažeidimas grėsė teismu ir kalėjimu.
Taip atsirado pirmasis legalus mechanizmas, leidęs patikimai slėpti bet kokias pinigų sumas, nepriklausomai nuo jų kilmės. Ateinančiais metais Šveicarijos bankų paslaugomis pasinaudojo daugelis nacių režimo aukų bei daugybė nacių nusikaltėlių, sukaupusių nemenkus turtus Europos išgraibstymo metais.
Tuo pat metu kūrėsi ir kitas mechanizmas, žinomi kaip „mokestiniai uostai“. Viena iš pirmų šalių, viliojusių kapitalus žemais mokesčiais, buvo ta pati Šveicarija. Ketvirtajame dešimtmetyje Bermuduose buvo priimti įstatymai, palengvinę užsienio kompanijų registraciją salose, kas leido kompanijoms taupyti iš mokesčių. Šešto dešimtmečio pabaigoje atsirado sąvoka „ofšoras“, ir jau septinto dešimtmečio pradžioje pasaulyje susiformavo ofšorinių jurisdikcijų tinklas. Liuksemburgas, Kaimanų salos, Singapūras, Meno sala ir kitos šalys ar teritorijos suteikinėjo klientams bankininkystės paslaugas, apsaugotas griežta bankininkystės paslaptimi, bei reikšmingas mokestines lengvatas. Atsirado infrastruktūra, leidusi slapta pervedinėti ir saugoti milžiniškas sumas, kad atvėrė kelią įstatymų nesilaikantiems asmenims susikurti pasakiškas praturtėjimo perspektyvas.
Nugalėjusio mobutuizmo šalis
Ateinančiais dešimtmečiais pasaulio žemėlapyje atsirado daugybė naujų valstybių, atsikračiusių kolonijinės priklausomybės. Jaunų respublikų vadovų postuose dažniausiai atsidurdavo vakarykščiai kovotojai prieš kolonializmą, kupini vilčių ir demokratinių iliuzijų. Tiesa, daugelis demokratijos romantikų laikė valdžios vadelės savo rankose tik iki pirmo karinio perversmo, kurio metu į valdžią ateidavo koks nors buvęs kolonijinės kariuomenės ar policijos tarnautojas. Daugelis tokių diktatorių buvo susidomėję savo asmeniniu praturtėjimu, ir ofšorų sistema čia buvo labai vietoje. Vienas iš labiausiai šioje srityje pasižymėjusių vadovų buvo Josephas-Desire Mobutu, užgrobęs valdžią Kongo demokratinėje respublikoje 1965 metais.
J. Mobutu pradėjo nuo opozicijos užgniaužimo. 1966 metais buvęs šalies ministras pirmininkas Evariste Kimba ir trys jo kabineto ministrai buvo pakarti, stebint 50 tūkstančių miniai. Su maištininku Pierre’u Mulele pasielgė dar žiauriai: ji apakino, kastravo ir ketvirčiavo. Po visų potencialių konkurentų sunaikinimo ar įbauginimo J. Mobutu sukūrė valdžios vertikalę. 1967 metais šalis iš federacijos virto unitarine valstybe, o provincijų skaičius buvo sumažintas nuo 21 iki 8. Iš visų partijų liko tik prezidentui ištikimas Tautos revoliucijos judėjimas.
J. Mobutu ir jo artima aplinka sutelkė savo rankose visą valdžią ir pradėjo greitai turtėti. Pradžiai prezidentas atėmė iš Finansų ministerijos trečdalį biudžeto ir paskyrė pinigus sau. Nemaža šių pinigų dalis nukeliavo į J. Mobutu sąskaitas Šveicarijos bankuose. Bet net negalvojo ties tuo sustoti. Prezidentas kasmet pasiimdavo 50-70 milijonų dolerių iš Centrinio banko ir persivesdavo juos į savo sąskaitas. Be to, jis tapo Kinšasos banko vadovu ir be jokios kontrolės vadovavo jo rezervams. Į svarbiausius postus J. Mobutu susodino giminaičius ir ngbandi genties, kuriai pats priklausė, atstovus.
J. Mobutu plačiai naudojo antivakarietišką retoriką ir ne kartą žadėjo sunaikinti paskutinius kolonializmo pėdsakus. Jis pervadino šalį į Zairą, sugalvojo naują vėliavą ir herbą, įsakė žmonėms atsisakyti krikščioniškų vardų, pakeičiant juos afrikietiškais. Sau prezidentas išrinko vardą, atitinkantį jo statusą. Dabar jis save vadino Mobutu Sese Seko Nkuku wa za Banga, kas reiškia „Galingas karys, dėl savo ištvermingumo ir nepalenkiamos valios einantis nuo pergalės iki pergalės, palikdamas po savęs ugnį“. Europietiškus kostiumus jis irgi atšaukė ir liepė tautiečiams nešioti pusiau karinius rūbus, paskelbtus nacionaliniais zairiečių rūbais. Pats jis dar nešiojo leopardo kepurę ir lazdą su erelio atvaizdu.
Tokia kultūros politika tarnavo keliems tikslams. Atsiribojęs nuo vakarietiškų vertybių J. Mobutu gavo galimybę paremti savo polinkį į absoliučią valdžią „paslaptinga afrikietiška siela“. Kartą jis, pavyzdžiui, pareiškė: „Pagal mūsų afrikietiškas tradicijas, negali būti daugiau dviejų vadų... Štai kodėl mes, siekdami išlikti ištikimais mūsų kontinento tradicijoms, nusprendėme sujungti visų mūsų šalies piliečių pastangas po vienos vienintelės partijos vėliava.“ Netrukus aplink prezidento asmenybę pradėta formuoti beveik religinį kultą. Šalies vidaus reikalų ministras Engulu Baanga Mpongo kartą pasakė: „Dievas pasiuntė mums didį pranašą, mūsų išmintingą maitintoją Mobutu. Mes garbiname jį, kaip kiti garbina Romos popiežių. Mūsų bažnyčia – KDR, ir Mobutu – jos vadas. Štai kodėl mes turime pakeisti nukryžiavimus mūsų mesijo atvaizdais.“ Dvasiniai mobutuizmo pagrindai buvo padedami dar mokykloje. Kiekvieną rytą Kongo mokyklose moksleiviai 15 minučių šokdavo ir dainuodavo: „Viena partija, viena šalis, vienas tėvas, Mobutu, Mobutu!“ Suaugusiems leisdavo laikraščius, kuriuose vienu metu buvo uždrausta minėti bet kokius vardus, išskyrus J. Mobutu.
Ekonominė režimo politika, iš pirmo žvilgsnio, atrodė tokia pati antivakarietiška, kaip ir jo J. Mobutu retorika. J. Mobutu nacionalizavo beveik visą šalies pramonę, geriausias plantacijas, fermas ir kompanijas, nešusias pelną. Nacionalizuotos kompanijos tuojau pat būdavo privatizuojamos J. Mobutu, jo šeimos narių arba artimiausios aplinkos. Jeigu kompanijos likdavo valstybinės ar privačios, J. Mobutu reikalaudavo jos pelno dalies. Zairo eksporto pagrindas ilgus metus buvo varis, kurį išgaudavo valstybinė kompanija „Gecamines“. J. Mobutu atimdavo beveik ketvirtadalį šios korporacijos pelno, nukreipdamas pinigus į Šveicarijos, Austrijos, Liuksemburgo, Lichtenšteino ir kitų netoli Afrikos esančių valstybių bankus.
Pinigai, kuriuos J. Mobutu išleisdavo sau ir savo šeimai, taip pat galiausiai atsidurdavo Vakruose. Zairo vadovas mėgo gražų gyvenimą. Jis užsakė iš „Air France“ viršgarsinį „Concorde“, kuris buvo laikomas technologiniu stebuklu. Dėl šio lėktuvo Gbadolito mieste, kur buvo prezidento rezidencija, buvo pastatytas šiuolaikinis oro uostas su specialiu pakilimu taku. „Concorde“ lėktuvu J. Mobutu su savo šeima skraidydavo į Paryžių apsipirkti.
Biurokratai stengėsi imti pavyzdį iš savo vado, ir tai privedė šalį prie rimtų pasekmių. Kai centrinė valdžia skirdavo tarnyboms pinigus vieniems ar kitiems projektams ar algoms, didžioji šių lėšų dalis buvo išgraibstoma. Valstybinių struktūrų vadovai, įskaitant policiją ir kariuomenę, įrašydavo į sąrašus išgalvotus asmenis, kad pasisavintų papildomai skirtus pinigus. Iki aštunto dešimtmečio vidurio šalis kasmet prarasdavo apie 23 milijonus dolerių tik ant popieriaus egzistavusių biurokratų, policininkų ir karių algoms. Kyšiai būdavo reikalaujami beveik oficialiai. J. Mobutu, žinojęs apie chronišką kariuomenės finansavimo trūkumą, kartą pareiškė: „Kam jums alga, jei turite ginklus?“ Signalas buvo išgirstas, ir Zairo keliuose išdygo blokpostų tinklas, kuriuose kariai iš važiuojančiųjų išsireikalaudavo pinigų ir brangenybių. Policininkai suimdavo piliečius ir sukurdavo jiems baudžiamąsias bylas, kad gautų iš jų giminaičių išpirką.
Būdavo ir taip, kad valstybė planuodavo didelį projektą, ir tuomet biurokratai pjaudavo biudžetą. Aštuntajame dešimtmetyje J. Mobutu nusprendė pastatyti ilgiausią pasaulyje aukštos įtampos elektros liniją. 1,7 tūkstančio kilometrų ilgio linija Inga-Šaba buvo apkrauta tik trečdaliu ir nepateisino lūkesčių. Be to, ją nuolatos griaudavo nuskurdę vietiniai gyventojai, metalinių konstrukcijų dalis panaudodami savo reikmėms.
Šaltojo karo metais Vakarai palaikė J. Mobutu režimą, nes jis neįsileido į šalį komunistų. Po sovietinio bloko žlugimo režimas nebegaudavo subsidijų, o tarptautinės organizacijos prabilo apie žmogaus teisių pažeidimus šalyje. Šalies ekonomika pašlijo, o J. Mobutu bendrai ir toliau tęsė vagystes. Verslas vis labiau pasitraukė į šešėlį, mokestinė bazė mažėjo. Jei 1991 metais oficialus šalies BVP sudarė 9,1 milijardo JAV dolerių, tai 1995 metais beliko 4,6 milijardai. Valstybė pradėjo mažinti išlaidas. Mokyklos, netekusios finansavimo, už mokslus pradėjo imti didelius pinigus iš tėvų, gydytojai neretai pacientus paimdavo įkaitais, kad gautų bent kažkiek pinigų. Visi pradėjo gyventi tik iš visuotinio masto vagysčių. Pardavinėjama būdavo bet kas. Vienas jaunuolis, pavyzdžiui, afrikietiškos vasaros įkarštyje bandė parduoti kalėdinę eglutę.
Režimas žlugo 1997 metais. J. Mobutu pasiuntė savo pajėgas prieš tutsių genties žmones, bet jo kariuomenė, jau spėjusi išparduoti nemažą dalį savo ginkluotės, buvo nepajėgi kautis. Diktatorius bėgo iš šalies ir jau netrukus mirė. Tuomet ir paaiškėjo, kad jo sąskaitose yra mažiausiai 5 milijardai dolerių, tai yra maždaug tiek pat, kiek sudarė šalies skola.
Tęsinį skaitykite kitoje dalyje.
