Viename kambaryje slaptoje policijos nuovadoje, besiplečiančio Maskvos parodų centro gilumoje, Rusijos policijos pareigūnas pasiūlė Marinai Ovsyannikovai puodelį arbatos.
„Kažkodėl nebijojau, – jau telefonu pasakojo M. Ovsyannikova. – Tą akimirką nebijojau. Dabar geriau pagalvočiau.”
Tuo metu 43 metų Rusijos valstybinio propagandistinio Pirmojo kanalo televizijos tinklo redaktorė M. Ovsyannikova jau kelias valandas atsakinėjo į tuos pačius klausimus; ji buvo pavargusi, alkana ir ištroškusi. Naktį prieš tai, kovo 14 d., 9:30 val., ji sujaukė populiariausio Rusijos vakarinių žinių „Vremya“ filmavimo aikštelę pasipuošusi Ukrainos ir Rusijos vėliavų spalvų vėriniu ir mojuodama antikariniu plakatu.
„Sustabdykite karą. Netikėkite propaganda. Jie čia tau meluoja“, – rusiškai rašė ji. „Jokio karo“ ir „Rusai prieš karą“ buvo pakeverzoti angliškai. „Baikit karą, ne karui, baikit karą, ne karui“, – šaukė ji.
Kelias akimirkas M. Ovsyannikovos protestas buvo nukreiptas į namus aplink Maskvą ir centrinę Rusiją. Tada kamera nutraukė filmavimą. M. Ovsyannikova buvo sulaikyta, nugabenta į didelę policijos nuovadą valstybinės televizijos studijos komplekse „Ostankino“, perkelta į Maskvos nacionalinės ekonomikos pasiekimų parodos slaptąjį policijos departamentą, didelį parką pilną parodų salių su žinomu savo akronimu VDNKh, kur ji buvo laikoma artimiausias 14 valandų.
Tik po, regis, nesibaigiančių apklausų, vėsiomis ryto valandomis jos tardytojas pasakė. „Išgerkime puodelį arbatos. Pavalgykim blynų. Visi alkani“, – pasakojo M. Ovsyannikova.
Kaip bet kuris, jei dar būtų gyvas, Rusijos prezidento Vladimiro Putino priešas būtų įspėjęs M. Ovsyannikovą: kai Rusijos saugumo pareigūnas pasiūlys jums „Earl Grey” arbatos ir užkandžių, nesakykite „taip“. Tačiau M. Ovsyannikova buvo naujokė disidentų žaidime ir nepasiruošusi tam, kas jos laukė ateityje. Ji išgėrė arbatą.
Kur M. Ovsyannikova pateko ir kas vyko toliau?
Daugumą VDNKh komplekso, esančio netoliese nuo Ostankino televizijos ir radijo bokšto, lankytojų sveikina ikona, 78 pėdų aukščio „Darbininko ir Kolchozo moters“ statula ir kitos sovietinių laikų relikvijos. Tačiau M. Ovsyannikova galėjo grožėtis tikruoju stalinistiniu VDNKh palikimu, palaidotu giliai jos sienose.
Ji pasakojo: „Visi žurnalistai, visi advokatai ieškojo manęs. Jie manęs ieškojo Ostankine, kur yra didelis policijos departamentas. Bet tai, kad parodų centre yra policijos departamentas – apie tai nežinojo nė vienas žurnalistas. Tai slaptas departamentas, maža policijos nuovada, ir čia jie mane pasiėmė”
„Tai nebuvo Lubiankos požemiai, – sakė ji, turėdama omenyje baimę keliančią Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) būstinę, Sovietų Sąjungos KGB įpėdinę – Nebuvo jokių antrankių, jie manęs nekankino.”
Tačiau tardytojai nebuvo susirinkę žaisti.
„Jie nė sekundei nepaliko manęs ramybėje. Jei kam nors reikėdavo išeiti iš kambario, ateidavo kitas žmogus ir visą laiką būdavo su manimi. Nežinojau, manęs niekada netardė, todėl paklausiau: „Kodėl tu mane seki net į tualetą?“ – prisiminė žurnalistė.
M. Ovsyannikovą daugiausia tardė du vyrai, pasakojo ji pokalbyje „Politico" žurnalistui – vienas ėmėsi iniciatyvos, kitas padėjo. Abu buvo įpusėję 30-metį, ne itin įspūdingi, ir jai pasirodė, kad jie yra liokajai, vykdantys kažkieno kito darbelius.
„Tai nebuvo kažkoks sumanus tardytojas iš Lubiankos, kuris yra itin protingas, pasinėręs į politinį pasaulį“, – sakė ji. Pagrindinis smalsuolis buvo „toks paprastas eilinis Jonas“.
Kai vyrai jos klausinėjo, jų telefonai vis skambėjo. M. Ovsyannikova girdėjo juos kalbant su savo vyresniaisiais, kurie pasakojo, kaip pasaulis reaguoja į M. Ovsyannikovos protestą ir vėlesnį dingimą, kai jie diskutavo, kokius kaltinimus jai pateikti.
„Situacija nuolat keitėsi.... Tardytojas klausinėjo: „O, ar tai bus administraciniai mokesčiai? Ne, tai nusikalstama, mes pasodinsime tave į kalėjimą, – sakė M. Ovsyannikova. – Jie stebėjo mano reakciją ir tarptautinės bendruomenės reakciją“.
Jai viešai padėkojo pats Volodymyras Zelenskis
Pirmasis svarbus momentas įvyko, kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo naktiniame kreipimesi iškart po 2 val. nakties padėkojo M. Ovsiannikovai už protestą – sakė esąs dėkingas, „ypač tai poniai, kuri į Pirmojo kanalo studiją įžengė su plakatu prieš karą“.
Tačiau tikrasis proveržis įvyko vėliau tą rytą, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas išreiškė susirūpinimą dėl M. Ovsyannikovos buvimo vietos ir sakė žurnalistams: „Akivaizdu, kad mes imamės veiksmų, kuriais siekiama jūsų kolegai suteikti apsaugą ambasadoje arba prieglobsčio apsaugą“.
Vos tik E. Macronas išsakė šiuos komentarus, tardytojo telefonas suskambo su nurodymais skirti administracinius kaltinimus, numatant ne baudžiamąją, o tik 10 parų maksimalią bausmę, už kurią ji galėjo būti įkalinta iki 15 metų.
„Išgirdau dalį pokalbio, – pasakojo M. Ovsyannikova. – Supratau, kad jie sulaukia aukštesnės vadovybės skambučių ir jiems kyla papildomų klausimų. Aišku, jiems buvo pasakyta, ko manęs klausti. O tada tyrėjas juokavo: „o, dabar E. Macronas tave kviečia, kažkas pasikeis“.
„Gali būti, kad E. Macronui labai greitai reagavus ir pasiūlius politinį prieglobstį... gali būti, kad tai išgelbėjo mane nuo kriminalinių kaltinimų“, – sakė ji.
Tačiau baudžiamosios atsakomybės išvengimas pasirodė esąs kitokia bausmė.
Disidentė ar pakalikė?
Daugeliui rusų ir stebinčių Rusiją viskas atrodo kiek neįtikėtina. Nesutapimai Marinos O. istorijoje – protu nesuvokiami: veteranė propagandistė tiesiai iš centrinio kanalo staiga turi sąžinę ir sugriauna savo patogų gyvenimą, pasisakydama prieš režimą, kurį palaikė du dešimtmečius. Tai, kad ji sugebėjo įsiveržti į Rusijos vakarinių naujienų programos „Vremya“ filmavimo aikštelę. Valdžios sprendimas skirti jai tik administracinę bausmę, susijusią su antikariniu vaizdo įrašu, kurį ji paskelbė socialinėje žiniasklaidoje, o ne kelti baudžiamuosius kaltinimus dėl paties televizijos protesto. Jos švelni 30000 rublių (tuo metu apie 265 eurų) bauda, o ne 15 metų laisvės atėmimo bausmės grėsmė. Tai, kad vėliau ji buvo išlaisvinta ir lengvai kalbėjosi su Vakarų žiniasklaida.
O po mėnesio ji gavo naują darbą Vokietijos laikraštyje „Die Welt“ (kuris priklauso „Politico“ patronuojančiai bendrovei „Axel Springer“); Jos naujieji redaktoriai leido ją pakalbinti su sąlyga, kad nebus atskleista jos buvimo vieta, tam tikrų faktų apie jos šeimos padėtį ar ateities planus. Akivaizdu, kad interviu vyko, kai ji jau nebebuvo Rusijoje.
Tą patį klausimą, regis, uždavė visi, matę jos protestą: ar M. Ovsiannikova disidentė, ar pakalikė?
„Die Welt“ paskelbus, kad pasamdė M. Ovsyannikovą, prie laikraščio kabineto protestavo Ukrainos jaunimo organizacija „Vitsche Berlin“. Pareiškime aktyvistai teigė nepritariantys M. Ovsyannikovos paskyrimui, nes „neįmanoma patikrinti, ar Marina Ovsyannikova nustojo bendradarbiauti su Rusija“.
Jie dėstė: „Ji sumokėjo 250 dolerių baudą vietoje bausmės ir galėjo netrukdomai išvykti iš Rusijos teritorijos. Rusijos režimas už panašius antikarinius veiksmus jau nuteisė kelis žmones iki 10 metų kalėjimo.”
„Nėra tokio dalyko kaip buvusi propaganda ir tokio dalyko kaip buvę propagandistai“, – sakoma pareiškime, bet „Vitsche Berlin” neatsakė į prašymą duoti interviu.
M. Ovsyannikova pasakojo, kad supranta skeptikus ir nori viską suprantamai paaiškinti. Paklausta, kodėl gavo tokią lengvą bausmę, M. Ovsyannikova sakė, kad tai „genialus“ Kremliaus žingsnis, kuris tuo pat metu išstūmė ją iš antraščių ir pakenkė jos patikimumui.
„Esu pasiruošusi padaryti melo detektoriaus testą, atsakyti į bet kurį klausimą, – sakė ji. – Kremlius yra gana protingas. Jie viską apgalvojo ir turi labai gerą strategiją: visais įmanomais būdais stengiasi devalvuoti mano veiksmus, mane žeminti, smerkti, uždengti purvais.”
„Rusijoje mane vadina britų šnipe arba išdavike, – tęsė M. Ovsyannikova. – Kad ukrainiečiai manimi abejotų, jie prideda, kad aš esu FST agentė. … Taigi, manęs nekenčia iš vienos pusės ir iš kitos – o Kremliui tai labai naudinga. Manau, kad dabar jie tikriausiai trina rankas iš džiaugsmo, galvodami, kokį puikų darbą jie nudirbo, spręsdami šią problemą.”
Rusijoje atpažinti, kas tikra – labai sunku
Žinoma, vienas iš propagandos ir ciniškų melagingų operacijų, kurias Rusija nuolat vykdo ir kaltina kitus, padarinių yra tas, kad tampa labai sunku patikėti, kas yra tikra. Putino propagandos mašinos, kurią statyti padėjo pati M. Ovsyannikova, esmė – dviprasmybė ir baimė. Ir rezultatas toks, kad ji gali gyvame eteryje mojuoti antikariniu plakatu, ir bus daug žmonių, kurie mano, kad ji turėjo bjaurių motyvų, buvo kažkieno žaidimo pėstininkė, kažkas jai sumokėjo arba ji yra Kremliaus operacijos dalis, siekiant pademonstruoti atlaidumą antikariniams protestuotojams tuo metu, kai tūkstančiai buvo įkalinti už kur kas mažiau matomus antikarinius pareiškimus.
Atsižvelgiant į besisukančius klausimus apie pasitikėjimą M. Ovsyannikova, kodėl „Die Welt” nusprendė jai duoti darbą?
„Ji yra kognityvinėje disonancijoje gyvenančio ruso simbolis – pažįsta Vakarų pasaulį, bet gyvena sistemoje, kuri turi sugriūti, kad sukurtų laisvę gyventi Vakarų sistemoje, – sako „Die Welt“ vyriausiasis redaktorius Ulfas Poschardtas. – Todėl manau, kad turėtume būti atviri žmonėms, kurie nusprendžia nebebūti sistemos dalimi.“
Daugelis Rusijos žurnalistų, rizikavusių savo gyvybe ir pranešusių apie korupciją bei kitus Kremliaus nusižengimus, kai kuriais atvejais dešimtmečius, šaiposi iš dėmesio M. Ovsyannikovai. Jie nesupranta, kodėl ji turėtų būti giriama už vieną protesto akciją, kai kiti dešimtmečius dirbo pavojuje ir nežinioje, o dabar, daugeliu atvejų, tremtyje.
„Die Welt“ redaktoriai teigia, kad jei Rusija turės kokių nors šansų vystytis demokratine kryptimi, jai reikės, kad daugelis savo jėgos struktūrose tebedirbančių Marinų padarytų panašų protinį ir politinį lūžį.
„Taip pat žinote Vokietijos istoriją ir 20 amžiaus istoriją. Turime kolegų, kurie visą gyvenimą buvo žurnalistai VDR [komunistinėje Rytų Vokietijoje] ir kurie čia tapo labai gerais žurnalistais”, – pridūrė U. Poschardtas.
Informacinio karo viduje
Visiems, kuriuos glumina staigus M. Ovsyannikovos atsivertimas iš Kremliaus propagandistės į tiesos pasakotoją, svarbu suprasti, ką ji veikė Pirmajame kanale. Nuo 2003 metų M. Ovsyannikovos darbas buvo stebėti Vakarų naujienų srautus ir spaudos konferencijas, ieškoti kabliukų, dėl kurių Vakarai atrodė blogai, o Rusija – gerai. Todėl ji buvo viena iš nedaugelio žmonių Rusijoje, turinti nevaržomą prieigą prie „Reuters“, BBC, „Associated Press“, „New York Times“ ir „Politico“.
„Ieškodama informacijos, jos analizės, žiūrėjau nuotraukas, žiūrėjau visas, žinote, [JAV] Valstybės departamento, Europos Komisijos, visų mūsų pareigūnų, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos spaudos konferencijas“, – sakė ji.
Pasak M. Ovsyannikovos, laikui bėgant atotrūkis tarp to, ką praneša tie Vakarų šaltiniai, ir to, ką jų auditorijai pasakojo Rusijos žiniasklaida, tokia kaip jos Pirmasis kanalas, didėjo. Ji įsiuto. Anksčiau savo gyvenime ji balsavo už V. Putiną. Žurnaliste ji tapo vadinamojo rusų žurnalistikos „aukso amžiaus“ metu, įkvėpta Zanos Agalakovos (kuri vėliau tapo M. Ovsyannikovos Pirmojo kanalo kolega, o vėliau ir pati pasitraukė iš kanalo dėl savo pozicijos dėl V. Putino karo su Ukraina), Svetlanos Sorokinos (kuri dabar rengia savaitinę pokalbių laidą per pastoviai atakuojamą nepriklausomą kanalą „TV Rain“) ir Aleksandro Nevzorovo (kuriam iškelta baudžiamoji byla dėl pranešimo apie tai, kad Rusija sprogdino Mariupolio motinystės ligoninę Ukrainoje).
Tačiau dabar jos vertybės vis labiau tiesiogiai susikirto su tuo, ką ji veikia darbe: „Dirbau prie užsienio stalo, mačiau kitos pusės reakciją, mačiau, ką žmonės sako. Skaičiau pranešimus, pavyzdžiui, apie [MH17 numušimą]. Pamačiau, kaip meluoja mūsų valdžia, ir tai tapo Kremliaus simboliu – melu ir nuolatiniu cinizmu. Tai buvo akivaizdu. Aš viriau šioje aplinkoje, šioje politinėje, tarptautinėje aplinkoje, visa tai stebėjau. Ir man šis pasibjaurėjimas bėgant metams augo. O per pastaruosius metus taip išaugo, kad dėl to darėsi bloga”.
M. Ovsyannikovos teigimu, pabaigos pradžia jai buvo ne Kremliaus kritikų nužudymas, nepriklausomos žiniasklaidos uždarymas ar tiesioginių gubernacijų rinkimų eliminavimas. Tai buvo V. Putino žingsnis 2012 metų gruodį uždrausti amerikiečiams įsivaikinti rusų vaikus – toks sprendimas buvo paskelbtas keršijant už JAV sankcijas – kuris užkirto kelią tūkstančiams našlaičių išvengti prastų sąlygų Rusijos našlaičių prieglaudose ir rasti mylinčias šeimas.
„Apie tai su tokiu cinizmu kalbėjome Pirmajame kanale ir visuose kituose vyriausybiniuose kanaluose, – sakė M. Ovsyannikova, pati tuo metu buvusi dviejų mažų vaikų motina. – Mes buvome tokie žiaurūs... tie vargšai vaikai buvo pakeliui į JAV ir įstrigo”.
Ji pripažįsta savo vaidmenį remiant V. Putino propagandos mašiną: „Dabar pasiekiau tokį lygį, kad su siaubu suprantu neteisybę, kuri įvyko mūsų šalyje, kaip viskas augo ir kodėl toliau dirbome valstybiniuose kanaluose ir toliau meluodavome.“
Tuomet šių metų vasario 24 dieną V. Putinas paskelbė karą Ukrainai. M. Ovsyannikova, kuri yra pusiau ukrainietė ir gimė pietiniame Ukrainos Odesos uostamiestyje, bet didžiąją savo vaikystės dalį praleido atsiskyrusio Rusijos Čečėnijos regiono sostinėje Grozne, sako, kad joje kažkas lūžo. Čečėnija buvo dviejų Rusijos karų taikinys, ir jie pavertė ją vidine pabėgėle.
„Nuo septynerių iki maždaug 13 metų gyvenau Grozne. Kai Grozne prasidėjo karas, už mūsų langų girdėjome šūvius, sprogimus”, – pasakojo ji.
Moteris prisimena, kad jos motina, kuri pati augino M. Ovsyannikovą po tėvo mirties, kai jai buvo 5 mėnesiai, buvo priversta palikti viską, kad pabėgtų į saugią vietą.
V. Putino pareiškimas apie karą Ukrainai „man buvo dviguba kibirkštis“, sakė ji.
„Ne tik dėl to, kad mano šaknys ukrainietiškos, tėvas – ukrainietis, bet ir dėl to, kad vaikystėje išgyvenau tai, ką išgyvena Ukrainos pabėgėliai“, – kalbėjo žurnalistė.
Pirmajame kanale, kaip ir kituose Rusijos valstybiniuose televizijos kanaluose (tarp jų ir RT, kur, pasak „Meduza“, buvęs M. Ovsyannikovos vyras dabar vadovauja Ispanijos tarnybai), redakcijos kryptis buvo tiesiai iš viršaus.
„Visi nurodymai kilo iš Kremliaus, – pasakojo man M. Ovsyannikova. – Skambutis iš Kremliaus aukščiausiam vyrukui, naujienų tarnybos [Pirmasis kanalas] direktoriui Kirilui Kleimyonovui.... Tuomet vyksta šie kasdieniai rytiniai, popietiniai ir vakariniai pasitarimai, kuriuose jie aptaria, ką parodysime ir kokiu būdu tai pristatysime.“
Po vasario 24 dienos į šiuos nurodymus buvo įtrauktos direktyvos nevadinti Rusijos invazijos į Ukrainą karu: „Kai tik prasidėjo karas, nustojome rodyti kokią nors filmuotą medžiagą iš tarptautinių naujienų agentūrų, medžiagą ėmėme tik iš Gynybos ministerijos ar mūsų korespondentų fronto linijose iš Donecko ir Luhansko – jokių kitų klipų. Mes neparodėme humanitarinės katastrofos masto, pabėgėlių Lenkijoje. Nors jį mačiau savo ekrane, akivaizdu, kad jo neparodėme.”
Pirmasis M. Ovsyannikovos instinktas buvo eiti į gatves protestuoti. Tačiau, kaip ji pasakojo kelioms naujienų organizacijoms, paauglys sūnus ją sustabdė, slėpdamas automobilio raktelius.
