• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mirus ilgamečiams Libijos ir Šiaurės Korėjos diktatoriams, pradėta kalbėti apie artėjantį paskutiniųjų diktatorių pasitraukimą. Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad diktatorių, tokių kaip Aleksandras Lukašenka, pasaulyje jau beveik nebeliko, bet toks požiūris yra klaidingas. Atidžiau pažvelgus į kai kurių žemynų politines santvarkas, tampa akivaizdu, kad liberalios demokratijos pergalė pasauliniu mastu dar nėra tokia akivaizdi – tiek Afrikoje, tiek, pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje vis dar gausu autoritarinių valdovų, kurie savo postuose neretai išbūna ne vieną dešimtmetį. Panašu, kad tokiame kontekste būsimoji parodijų kino komedija „Diktatorius“ yra išties aktuali.

Mirus ilgamečiams Libijos ir Šiaurės Korėjos diktatoriams, pradėta kalbėti apie artėjantį paskutiniųjų diktatorių pasitraukimą. Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad diktatorių, tokių kaip Aleksandras Lukašenka, pasaulyje jau beveik nebeliko, bet toks požiūris yra klaidingas. Atidžiau pažvelgus į kai kurių žemynų politines santvarkas, tampa akivaizdu, kad liberalios demokratijos pergalė pasauliniu mastu dar nėra tokia akivaizdi – tiek Afrikoje, tiek, pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje vis dar gausu autoritarinių valdovų, kurie savo postuose neretai išbūna ne vieną dešimtmetį. Panašu, kad tokiame kontekste būsimoji parodijų kino komedija „Diktatorius“ yra išties aktuali.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visų pirma, kalbant apie diktatorius, vertėtų pabandyti kiek konkrečiau apsibrėžti tai, ką mes galime vadinti diktatoriais. Diktatoriais, vertinant paprasčiau, galime vadinti absoliučią valdžią turinčius vadovus, kurių postas nėra paveldimas. Diktatoriai pasižymi teisės valdymo principų nesilaikymu, savo asmenybės kulto vystymu. Neretai diktatoriai valdžioje atsiduria po nesąžiningų rinkimų ar valstybės perversmo. Į šiuolaikinę „diktatoriaus“ sąvoką nepatenka tradiciniai monarchai.

REKLAMA

Turbūt nieko negalėtų nustebinti faktas, kad didžioji dalis šiuolaikinių diktatorių yra susikoncentravę Afrikos žemyne. Europa paskutinių diktatorių atsikratė jau pakankamai seniai, išlieka tik vienintelė „oazė“ – Baltarusija. Diktatoriai krito ir anksčiau nemažai jų turėjusioje Pietų Amerikoje (suprantama, jei neskaičiuosime tokių pusiau autoritarinių lyderių kaip Hugo Chavezas). Tiesa, diktatorių užuovėja vis dar galima pavadinti Centrinę Aziją – Uzbekistana, Kazachstaną, Tadžikistaną, Azerbaidžaną, Turkmėniją. Apžvelgus vis dar išlikusių diktatorių sąrašą, nenorom tenka susimąstyti apie visas kalbas dėl liberalios demokratijos pergalės, o ir Aleksandras Lukašenka nebeatrodo toks išskirtinis.

REKLAMA
REKLAMA

Geri draugai M. Gaddafis ir A. Lukašenka (nuotr. Elta)Geri draugai M. Gaddafis ir A. Lukašenka (nuotr. Elta)

Afrika

Kaip jau buvo minėta, Afrikos kontinentą galima būtų oficialiai paskelbti mažiausiai demokratišku visame pasaulyje. Čia mes galime suskaičiuoti mažiausiai 16 vienaip ar kitaip diktatūros kriterijus atitinkančius valstybių vadovus. Daugelis jų įsikibę į valdžią laikosi jau ne pirmą dešimtmetį. Yra ir tokių, kurie „karaliauja“ jau daugiau nei 30 metų. Teodoro Obiango Nguema Mbasogo Pusiaujo Gvinėjoje ir Jose Eduardo dos Santosas Angoloje savo šalims vadovauja jau nuo 1979-ųjų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Teodoro Obiangas Nguema Mbasogo (nuotr. Wikipedia)Teodoro Obiangas Nguema Mbasogo (nuotr. Wikipedia)

José Eduardo dos Santosas (nuotr. Wikipedia)José Eduardo dos Santosas (nuotr. Wikipedia)

Nelabai nuo jų atsilieka žymusis Robertas Mugabe (Zimbabvė) – valdžioje nuo 1980-ųjų metų ir Paulas Biya – Kamerūno prezidentas nuo 1982-ųjų.

REKLAMA

Robertas Mugabe (nuotr. Wikipedia)Robertas Mugabe (nuotr. Wikipedia)

Į daugiau nei dešimtmetį savo šaliai per prievartą vadovaujančių sąrašą taip pat patenka ir Ugandos lyderis Yoweris Musevenis, Svazilando karalius Mswatis III, Burkino Faso vadovas Blaise Compaore bei Sudano, Čado, Eritrėjos bei Etiopijos prezidentai – atitinkamai Omanas Hasanas Ahmadas al Bashiras, Idrissas Deby, Isaias Afewerkis ir Melesas Zenawis.

REKLAMA

Į santykinai „šviežių“ diktatorių sąrašą galime įrašyti Gambijos vadovą Yahyą Jammehą (valdžioje nuo 1994-ųjų), Kongo Respublikos prezidentą Denisą Sassou Nguesso (nuo 1997-ųjų), Ismailą Omarą Guellehą iš Džibučio (nuo 1999-ųjų), Francoisą Bozize'ą iš Centrinės Afrikos Respublikos (nuo 2003-ųjų) bei vos 2008-aisiais po karinio perversmo į valdžią Mauritanijoje atėjęs Mohamedas Ouldas Abdelis Azizas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mohamedas Ouldas Abdelis Azizas (nuotr. Wikipedia)Mohamedas Ouldas Abdelis Azizas (nuotr. Wikipedia)

Visų šių Afrikos diktatorių pagrindinis ypatumas – į valdžią jie atėjo po karinio perversmo, bet tokia praktika jiems nieko gero nežada: daugumos jų gali laukti panašus likimas, nes karinio perversmo praktika Afrikoje tapo savotiška tradicija. Ir turbūt reikėtų sakyti, kad tai yra normalu – užtenka a[žvelgti situaciją kai kuriose Afrikos valstybėse, kad susidarytų įspūdis apie žemyne tvyrantį chaosą, pavyzdžiui, – „Al Shabab“ Somalyje ar pastarieji įvykiai Nigerijoje.

REKLAMA

Tiesa, paskutinės tendencijos rodo, kad dabar perversmų gerokai sumažėjo, o „šviežieji“ diktatoriai valdžią laiko pakankamai tvirtai. Pradėti keisti tendencijas gali nebent Afrikos Šiaurėje įsisiubavęs Arabų Pavasario „laivas“ – nuo jo jau krito Tuniso prezidentas Zine'as El Abidine'as Ben Ali, Egipto vadovas Hosnis Mubarakas bei, žinoma, ilgametis Libijos lyderis Muammaras Gaddafis.

REKLAMA

H. Mubarakas (nuotr. SCANPIX) (nuotr. Balsas.lt)H. Mubarakas (nuotr. SCANPIX) (nuotr. Balsas.lt)

Kita vertus, iškyla klausimas, kodėl per Šiaurės Afriką perėjusi Arabų Pavasario banga neišplito į Pietus, o pasirinko tik Rytų kelią, išlikdama tik arabų valstybėms būdingu reiškiniu. Juk kuri Afrikos šalis tai bebūtų, pagrindines socialines ir politines problemas galima aptikti iš esmės identiškas – aukštas nedarbo lygis, badas, skurdas, korupcija, svarbiausių žmogaus teisių neužtikrinimas, ribotas dalyvavimas politiniame šalies gyvenime ir taip toliau. Jeanas Pingas, Afrikos Sąjungos Komisijos pirmininkas, po pokyčių Tunise ir Egipte pareiškė, kad tai yra „naujas pasistūmėjimas“ dešimtmečius trunkančioje Afrikos kovoje dėl demokratijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Arabų pavasaris“ Egipte: žmonėms pavyko nuversti ilgametį šalies vadovą Hosnį Mubaraką (scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)„Arabų pavasaris“ Egipte: žmonėms pavyko nuversti ilgametį šalies vadovą Hosnį Mubaraką (scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)

Žmogaus teisių gynėjai visame Afrikos žemyne įdėmiai stebėjo įvykius Tunise, Libijoje ir Egipte, galvodami, kokią įtaką tai galėtų turėti ir likusioms žemyno valstybėms. Žymus Kenijos žmogaus teisių gynėja Wangari Maathai pareiškė: „Vėjas pučia. Jis juda Pietų link, ir niekada nebebus sustabdytas.“ Ir iš tiesų, bandymų atkartoti arabiškųjų Afrikos valstybių scenarijus buvo Sudane, Džibutyje, Angoloje, Gabone, Nigerijoje, bet tikrosios Arabų pavasario ugnelės uždegti taip ir nepavyko.

REKLAMA

Kaip galimas tokio scenarijaus priežastis galėtume išskirti keletą veiksnių. Visų pirma, Pietų Afrikos valstybės yra gerokai labiau socialiai susiskaldžiusios, todėl reformų siekiantys judėjimai nėra vieningi. Antra – interneto fenomenas. Pietų Afrikoje internetas dar nėra plačiai paplitęs, todėl ten nėra tokios galimybės greitai ir efektyviai mobilizuoti žmones, kokią turėjo Arabų pavasario valstybės.

REKLAMA

Centrinė Azija

Afrikos diktatorių gausa labiausiai pasigirti gali Centrinės Azijos regionas. Neabejotina, kad tokia tendencija yra aiškus sovietinis „palikimas“. Visi penki Centrinės Azijos šalių diktatoriai į valdžią atėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Islamas Karimovas – Uzbekistanas (nuo 1990-ųjų)

Islamas Karimovas (nuotr. Wikipedia)Islamas Karimovas (nuotr. Wikipedia)

Nursultanas Nazarbajevas – Kazachstanas (nuo 1990-ųjų)

Nursultanas Nazarbajevas (nuotr. Wikipedia)Nursultanas Nazarbajevas (nuotr. Wikipedia)

Enomalis Rahmonas – Tadžikistanas (nuo 1992-ųjų)

Emomalis Rahmonas (nuotr. Wikipedia)Emomalis Rahmonas (nuotr. Wikipedia)

Ilhamas Alijevas – Azerbaidžanas (nuo 2003-ųjų)

Ilhamas Alijevas (nuotr. Wikipedia)Ilhamas Alijevas (nuotr. Wikipedia)

Gurbanguly Berdimuhammedowas – Turkmėnija (nuo 2006-ųjų)

Gurbanguly Berdimuhammedowas (nuotr. Wikipedia)Gurbanguly Berdimuhammedowas (nuotr. Wikipedia)

Likusieji

Likusieji žemynai ir regionai gali pasigirti vienokios ar kitokios kokybės demokratijos gausa. Štai Šiaurės Amerika paskutinio – Meksikos – diktatoriaus atsikratė dar 1914-ais metais. Tiesa, galėtume išskirti ir dar keletą ne visai demokratiškų valstybių vadovų. Pavyzdžiui, turime Kubos vadovą Raulį Castro, poste pakeitusį savo brolį Fidelį. Vidurio Rytuose turime Aukščiausiąjį dvasinį Irano vadovą Alį Khamenei ir vis dar savo poste besilaikantį Sirijos diktatorių Basharą Assadą.

REKLAMA
REKLAMA

M. Ahmadinejadas ir F. Castro (nuotr. SCANPIX)M. Ahmadinejadas ir F. Castro (nuotr. SCANPIX)

Galiausiai, turime vienpartinės Kinijos valdančiąją partiją ir jos vadovus bei, suprantama, naująjį Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong Uną.

Kim Jong Unas (nuotr. SCANPIX)Kim Jong Unas (nuotr. SCANPIX)

Taigi, iš viso šiuo metu galime suskaičiuoti 26 diktatorius, iš jų 16 – Afrikos valstybių vadovai. Galime daryti bent jau paviršutinišką išvadą, kad demokratinės santvarkos koreliuoja su kitais pagrindiniais valstybių išsivystymo rodikliais. Kadangi Afrikoje valstybės yra mažiausiai išsivysčiusios, jose dominuoja nedemokratiškos santvarkos. Galima daryti ir atvirkštinę išvadą – valstybės, kurioms vadovauja diktatoriai, vystosi lėčiausiai, nes susiduria su korumpuotu valdančiuoju politiniu elitu ir asmeniniais interesais, kurie nedera su valstybės interesais. Taigi, valstybių išsivystymas skatina demokratiją, o diktatūra demokratiją stabdo.

Kaip pavyksta išlaikyti valdžią?

Kyla klausimas, kaip šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame demokratiją bandoma įdiegti iš visų įmanomų pusių, vis dar yra diktatorių. Atsakymas galėtų būti įvairialypis – faktorių yra nemažai. Pagrindinis iš jų – suklastoti rinkimai. Diktatoriai dažniausiai nesivargina ir nebando rezultatų padaryti bent kiek realistiškesnių – už juos rinkimuose dažniausiai „balsuoja“ 97 ar net 99,9 rinkėjų – „besąlygiškas tautos palaikymas“. Tokie rinkimų rezultatai dažniausiai būna pasmerkiami tarptautinės bendruomenės, bet diktatoriai prie to jau būna pripratę.

REKLAMA

Prisideda ir kiti faktoriai. Diktatorių valdomose šalyse dažnai paprasčiausiai užgniaužiama opozicija, įtvirtinama vienpartinė sistema, kurioje alternatyvioms jėgoms iškilti paprasčiausiai nėra jokių galimybių. Prie sudėtingos situacijos prisideda ir diktatūrose dažniausiai pasitaikanti korupcija bei lojalus kariuomenės palaikymas. Tiesa, pavyzdžiui, nemažai Afrikos ar Lotynų Amerikos diktatorių į valdžią atėjo būtent po karinių perversmų.

Galiausiai, prie diktatūros klestėjimo prisideda galingas žmogiškasis faktorius – baimė. Baimė, kurią ilgus metus kuria režimo vykdomos represijos. Baimė tampa tokiu įprastu dalyku, kad dauguma šalies populiacijos tarsi užprogramuota propagandos iš tiesų pradeda tikėti išskirtinėmis savo vadovų savybėmis. Puikus pavyzdys – praeitais metais miręs Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Ilas. Šimtai tūkstančių viešai savo liūdesį išreiškusių žmonių buvo arba įbauginti, arba nuoširdžiai sielvartavo.

Kim Jong Ilo laidotuvės (nuotr. SCANPIX)Kim Jong Ilo laidotuvės (nuotr. SCANPIX)

Ar įveikiama?

Panašu, kad „istorijos“ moralas gali būti toks – nors demokratija su visais savo trūkumais jau spėjo paskelbti apie savo pergalę, vis dėlto, diktatūrų „oazių“ pasaulyje vis dar išliko. Joms palankiausia terpė – skurdžiausios, socialinių problemų kamuojamos valstybės. Kita vertus, nepasitenkinimas kaupiasi. Žmonės norėtų surengti „revoliucijas“, numesdami savo biuletenį į balsavimo dėžę, o jei nepavyks, ateityje galime sulaukti ir naujų pavasarių.

REKLAMA

Kaip ten bebūtų, diktatorių mažėja. Šiuos pamąstymus galime užbaigti linksmesne nata. Neseniai Pietų Afrikos restoranas „Nando's“ sukūrė reklaminį filmuką, kuriame Zimbabvės prezidentas Robertas Mugabe prisimena epizodus iš savo laimingos draugystės su Muammaru Gaddafiu, Saddamu Husseinu ir kitais žinomais diktatoriais. Filmuke „Paskutinis diktatorius“ Mugabe ateina į tuščią restoraną ir šalia lėkščių sudeda vardines mirusiųjų diktatorių korteles. Vėliau jis prisimena, kaip su buvusiu Libijos diktatoriumi M. Gaddafiu žaidžia vandens pistoletais, smėlyje vaizduoja angelus su Irako diktatoriumi S. Husseinu, imituoja sceną iš „Titaniko“ kartu su Ugandos vadovu Idi Aminu. Galiausiai, Mugabe vėl parodomas vienas restorane. Diktatorių draugų ratas pamažu siaurėja

Taip pat skaitykite:

Diktatoriai, turtingesni už B. Gatesą ir C. Slimą

Diktatorių kapavietės: pasekėjų traukos centras ir priešininkų vandalizmo taikinys? (foto)

Diktatorių žmonos: saldus gyvenimas ar sudėtingas vaidmuo?

Kas nutinka po diktatorių mirties su jų antrininkais? (video)

Diktatorių klubas: kuris bus kitas? (foto)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų