Trys didieji JAV bankai "Goldman Sachs", "Morgan Stanley" ir "JP Moregan" savo darbuotojams išmokės rekordines premijas - jiems bus padalyta net 29,7 mlrd. dolerių, tai yra 60 proc. daugiau nei praėjusiais metais. Net 2007-aisiais, bankų klestėjimo metais, premijos buvo mažesnės (26,8 mlrd. dolerių).
Padalijus 29,7 mlrd. dolerių 119 tūkst. šių bankų darbuotojams, kiekvienam jų teks po 250 tūkst. dolerių, tai yra beveik 5 kartus daugiau, nei 2008 metais uždirbo vidutinis amerikietis. Toks bankininkų apetitas tebestebina garsiausius pasaulio ekonomistus, tarp jų ir Nobelio premijos laureatą, Kolumbijos universiteto profesorių Josephą Stiglitzą. Vienas blogiausių finansinio godumo rezultatų - kad pasaulis praranda žmones, panašius į Normaną Ernestą Borlaugą, kurio mirtis paskatino ekonomistą dar kartą apsvarstyti svarbiausias vertybes ir ekonominę sistemą.
N.E.Borlaugas, žemės ūkio mokslų daktaras, humanitaras, apdovanotas Nobelio taikos premija, JAV Prezidento laisvės medaliu ir Kongreso aukso medaliu, vadinamas Žaliosios revoliucijos ir šiuolaikinių žemės ūkio technologijų "tėvu". Jo pasiūlymai padėjo išgelbėti milijardų badaujančių žmonių gyvybę ir pakeitė pasaulio ekonominį kraštovaizdį.
Iki N.E.Borlaugo pasaulis jaudinosi dėl savo išlikimo, nes besivystančių šalių gyventojų daugėjo geometrine progresija, o maisto ištekliai buvo riboti. Kitas Nobelio premijos laureatas ekonomistas Gunnaras Myrdalas pranašavo į skurdą nugrimzdusiai Azijai niūrią ateitį. Bet šiuo metu Azijos valstybės sparčiai vystosi. Afrikos pastangas įveikti badą taip pat galima laikyti N.E.Borlaugo testamento vykdymu, nors Žalioji revoliucija niekada nepasiekė skurdžiausio pasaulio žemyno, kur žemės ūkio našumas tris kartus mažesnis nei Azijoje.
"Žinoma, Žalioji revoliucija gali būti tik laikinas atokvėpis. Prieš globalinę krizę maisto kainos augo, o žemės ūkio našumas mažėjo. Pavyzdžiui, Indijos žemės ūkio sektoriaus vystymasis atsiliko nuo jos dinamiškos ekonomikos, nes sparčiai mažėjo gruntinio vandens, kurį naudoja didžioji šalies dalis. Tačiau N.E.Borlaugo mirtis priminė pasauliui, kaip iškrypo mūsų vertybių sistema", - rašo J.Stiglitzas ir pabrėžia, kad žinią apie premiją N.E.Borlaugas sužinojo ketvirtą ryto triūsdamas Meksikos laukuose, kad šioje šalyje padidėtų žemės ūkio produktyvumas. Laukuose jis plušėjo ne dėl svaraus atlygio, bet iš meilės savo darbui.
"Koks didelis skirtumas tarp N.E.Borlaugo ir Volstrito finansų magų, atvedusių pasaulį prie bedugnės krašto. Jie reikalauja didžiausių atlyginimų, kad jaustų norą ką nors daryti. Jų pačių sukurta paskatų struktūra ne stiprina motyvaciją ieškoti naujovių, kurios pagerintų paprastų žmonių gyvenimą ar padėtų šiems išvengti šiuolaikinių pavojų, bet leidžia savo trumparegiu ir godžiu elgesiu rizikuoti pasaulinės ekonomikos gerove. Jų novatoriškumas pasireiškia ieškojimu, kaip apeiti atskaitomybę ir finansinį reglamentavimą, kuriuo norima užtikrinti skaidrumą, veiksmingumą, stabilumą bei neleisti išnaudoti mažiau išmanančiųjų.
Šio kontrasto esmė dar gilesnė: mūsų visuomenė toleruoja nelygybę, nes ji laikoma socialiai naudinga. Neoklasikinė ekonomikos teorija, jau šimtmetį dominuojanti Vakaruose, teigia, kad kiekvieno asmens atlygis turi atspindėti jo socialinį įnašą, t. y. tai, ką jis duoda visuomenei. Bet N.E.Borlaugas ir bankininkai sugriovė šią teoriją. Jei neoklasikinė teorija būtų teisinga, N.E.Borlaugas būtų vienas turtingiausių pasaulio žmonių, o mūsų bankininkai turėtų stovėti eilėje laukdami labdaringos sriubos", - rašo J.Stiglitzas.
Tiesa, neoklasikinė teorija iš dalies teisinga, kitaip nebūtų taip ilgai išlikusi (nors blogos idėjos ekonomikoje dažnai tarpsta). Vis dėlto supaprastintos XVIII ir XIX amžiaus ekonomika bei jos neoklasikinės teorijos visiškai netinka XXI amžiui. Kai didelė korporacija, sunku įvertinti kiekvieno asmens indėlį. Nors korporacijose sprendimus priimantys vadovai turi veikti savo akcininkų vardu, jie turi visišką veiksmų laisvę tenkinti savo interesus ir dažnai tai daro.
Bankininkai, susižėrę šimtus milijonų dolerių, galėjo palikti savo postus, tačiau visi kiti - akcininkai, obligacijų savininkai, mokesčių mokėtojai, namų savininkai, darbininkai - nukentėjo. Jie dažnai investavo į pensijų fondus, kurie taip pat turi problemų, nes jų vadovai daro sprendimus kitų vardu. Tokiame pasaulyje asmeniniai ir socialiniai interesai dažnai išsiskiria, tuo pasaulis įsitikino gilėjant šiai krizei.
Niekas netiki, kad Amerikos bankininkai staiga pradėjo dirbti daug produktyviau ir nusipelnė milžiniškų atlyginimų, kuriuos gavo pastaraisiais metais. Niekas netiki, kad Amerikos sprendimus priimantys vadovai - žymiai produktyvesni už savo kolegas kitose šalyse, kurių atlyginimai kuklesni. Amerikoje populiari atlyginimo forma - akcijos, kartais turinčios didesnę vertę nei vadovo pagrindinis atlyginimas. Vadovai dosniai apdovanojami akcijomis, net jei akcijos brangsta dėl išpūstų kainų ir net jei panašių firmų akcijos duoda didesnį pelną. Todėl nereikia stebėtis, kad atlyginimas akcijomis skatina trumparegį ir ypač rizikingą elgesį bei "kūrybiškumą", kurį vadovai ištobulino savo įmonių balansuose neatsispindinčiomis gudrybėmis.
"Iškreiptas skatinimas suardė ekonomikos ir visuomenės pusiausvyrą. Priemonės buvo supainiotos su rezultatais", - daro išvadą J.Stiglitzas, primindamas, kad išpūstas finansinis sektorius JAV sudaro 40 proc. korporacijų pelno.
Bet didžiausius nuostolius patyrė žmogiškasis kapitalas. Absurdiškai dosnūs finansininkų atlyginimai paskatino kai kuriuos geriausius protus pasukti į bankininkystę. Nemaža borlaugų suviliojo Volstrito ir Londono Sičio turčiai, o kai pasaulis netenka bent vieno tokio žmogaus kaip N.E.Borlaugas, pasaulyje skurdas neišmatuojamai išauga.
Parengė Rima KRUPENKAITĖ