„Titanikas“ iš tiesų buvo įspūdingas laivas. Jo tragiška istorija vėliau buvo išpopuliarinta įvairiais kūriniais, tarp jų - ir neįtikėtinai populiariu filmu. „Titanikas“ atsitrenkė į ledkalnį, kuris perplėšė jo korpusą. Buvo užtvindyta apatinė laivo dalis, pagalba vėlavo, o gelbėjimosi valčių buvo nepakankamai. Daugybė žmonių tiesiog sušalo Atlanto vandenyje. Jau vien dėl savo žinomumo „Titanikas“ yra neįkainojamas - nesvarbu, kiek kainuotų jo iškėlimo operacija, ji apsimokėtų. Tai kodėl tai per visą šį laiką nebuvo atlikta?
Na, pradėkime nuo to, kad tai - neįmanoma.
Taip, šiuolaikinės technologijos leidžia pasiekti 3700 metrų gylį, kuriame guli „Titanikas“, tam tinkami laivai egzistuoja. Sukūrus specialią paviršinę konstrukciją tikriausiai tokį svorį iš tokio gylio pavyktų pakelti bent jau dalimis. „Titanikas“ pats prieš nuskęsdamas sulūžo per pusę, jo galą ir priekį skiria 600 metrų, o įvairios nuolaužos pabiro 38 kvadratinių kilometrų plote. Jei reikėtų, laivo plieną būtų galima supjaustyti ir iškelti dalimis, tačiau tai jau niekada nebus daroma.
„Titaniko“ jau beveik nebėra. Laivo nuolaužos buvo surastos tik 1985 metais. Jos jau tada buvo stipriai surūdijusios, o dabar už rūdžių beveik nieko ir nebėra. Vos pajudintas laivas subyrėtų, iš jo liktų tik geležies oksido kalnas. Kitaip tariant, jei panašaus dydžio laivas nuskęstų dabar į tokį pat gylį, jį tikriausiai būtų įmanoma iškelti, jei tik kas nors sutiktų finansuoti tokį beprotišką darbą. Tačiau „Titanikas“ buvo surastas praėjus ne vienam dešimtmečiui po jo katastrofos, o tuomet technologijų, reikalingų tokiam laivui iškelti, net nebuvo.
Ant laivo korpuso auga rūdžių varvekliai. Jie auga 5-10 metų, po to nulūžta ir krenta žemyn. Pats „Titanikas“ po truputį grimzta gilyn į dugną, lėtai nykdamas. Per 30 metų jo tikriausiai nebeliks visai - toje vietoje nebebus nieko, kas primintų kadaise didingą laivą. Tik rūdžių kalnas ir ne geležiniai daiktai po dugno smėliu.
„Titaniko“ dalys buvo iškeltos. Surinkta nemažai jame buvusių daiktų, surastas laivo varpas, kai kurie prietaisai. Visa tai - sudėtingo darbo vaisiai, nes viskas taip pažeista, kad byra akyse. Iškeltos dalys pradeda rūdyti dar sparčiau, jas sunku saugoti. Galiausiai - kas norėtų iškelti „Titaniką“? Tai - labai brangi operacija, kurios sėkmės tikimybė būtų labai menka. Jau minėjome, kad „Titanikas“ yra neįkainojama vertybė, tačiau niekas negalėtų jos parduoti.
Pagal tarptautinę teisę (UNESCO Povandeninio kultūrinio paveldo apsaugos konvenciją) tokie objektai kaip „Titanikas“ yra neliečiami, jų dalių negalima pardavinėti. Dar daugiau - „Titanikas“ yra kapas. Dar 2012 metais buvo išplatinta nuotrauka, kurioje matyti batas ir šalia jo gulintis paltas. Manoma, kad tai - palaikai. Daugybė palaikų nugulė ant vandenyno dugno, kuriuo vėliau buvo užkloti. Taigi, dabar „Titanikas“ yra atiduotas laikui ir vandenynui, kuris jį jau beveik ir pasiglemžė.
Kita vertus, dabar dažnai pabrėžiama, kad tikrasis „Titaniko“ palikimas nėra sunaikinamas. Tai - išmoktos pamokos, dėl kurių dabar panašios tragedijos yra sunkiai įsivaizduojamos.
