Skurdas – tai socialinė liga, kurią labai sunku išgydyti. Neturtingi, nepriteklių spaudžiami žmonės gyvena „skurdo kultūroje“, kur jų neturtas gimdo dar didesnį neturtą, o žmonės nesugeba išsivaduoti iš šio užburto rato.
Mokslininkai, tyrinėjantys skurdą ir jame gyvenančius žmones, sako, kad neturtėliai Vilniuje nelabai skiriasi nuo skurdžių Niujorke ar Meksike. Visi šie žmonės kenčia nuolatinį pinigų, o kartais ir maisto stygių.
Dažnai neturtingi žmonės yra kaltinami nesugebėjimu ar nenoru iškilti, prasimušti. Užsidarę savo bendruomenėse, bendraudami tik su tokiais pat, kaip jie, skurdžiau gyvenantieji linkę anksčiau tuoktis, turėti daug vaikų, nelankyti mokyklos ir dažnai – svaigintis, kad pamirštų savo sunkią būtį.
Skurdas – tai ne pinigų, o dėmesio stygius. Neturtėliai jaučiasi palikti, atstumti turtingiau gyvenančio pasaulio. Žmonės pyksta, jaučiasi nesaugūs ir bejėgiai, dažnai – pavargsta nuo tokio gyvenimo būdo ir mėgindami prakusti griebiasi nusikalstamos veiklos, tampa narkotikų ir alkoholio vergais.
Pasaulį užgriuvusi ekonominė krizė skurdą “augina” ne dienomis, bet valandomis. Neturtėlių, netekusių namų ir priverstų maldauti sriubos lėkštės – baugiai daugėja. Krizė ypač skaudžiai smogė toms šalims, kuriose skurdas ir badas nėra kasdienis reiškinys.
Amerikietiška svajonė virto košmaru
JAV ekonomikos nuosmukis taip skaudžiai smogė visuomenei, kad tokių sunkių laikų niekas jau nebeatmena. Žlugę bankai, vėjais paleisti vertybiniai popieriai sugriovė žmonių gyvenimus.
Milijonai amerikiečiai privalėjo palikti savo namus, išpuoselėtas pieveles ir kraustytis gyventi į automobilio priekabas arba palapines. Dar vakar pietavę namuose šiandien žmonės turi valgyti labdaros valgyklose.
50 milijonų amerikiečių neturi sveikatos draudimo, 32 milijonai gauna maisto talonus, o 13 milijonų – neturi darbo. Benamių skaičius auga tarsi ant mielių, dabar jų yra 45 procentais daugiau nei buvo prieš metus.
Kalifornijos smėlėtus paplūdimius užplūdo mašinos su priekabomis, jose gyvena žmonės. Kuriasi didžiulės tokių priekabų kolonijos, kuriose susigrūdę gyvena namų netekę amerikiečiai. Nutinka ir taip, kad turtuoliai prie namų pamiršę užrakinti savo automobilius ryte ten randa jaukiai miegančius benamius. Tiesa, dažnai šie žmonės dar vakar buvo jų kaimynai.
Netekę darbo žmonės prarado ir namus. Besikaupiančios skolos, tuščia sąskaita ir noras gyventi skolinantis iš banko - nuodingas derinys, galintis bet kurį, pasiturinčiu save laikiusį pilietį, pastūmėti į labdaros valgyklos pusę.
Vargšų valgyklose dabar labai mėgsta lankytis politikai. Išdalinę sriubą ir pakalbėję apie sunkumus, kuriuos tikrai nugalės, jie grįžta į savo jaukius namus, o milijonai amerikiečių nebetiki šviesia ateitimi. Niekam nebesinori šaukti „Taip mes galime“, nes niekas nežino ar tikrai dar gali. Vargšų valgykloms, prieglaudoms – taip pat nelengvas laikas: duonos prašytojų daugėja, bet duonos – ne.
Stambios verslo korporacijos, JAV turtuoliai anksčiau mielai aukojo labdarai, bet dabar pinigų srautas nutrūko. Ironiška, skurdžių niekas nebenori remti, nors jų skaičius didėja kiekvieną minutę.
Labdaros valgyklų darbuotojai, triūsiantys viename didžiausių JAV miestų – Niujorke, sako, kad beveik 3 milijonai miesto gyventojų kasdien ateina šiltos sriubios. Tiesa, viralo užtenka ne visiems, bet vaikai, kurių gatvėse daugėja – pamaitinami.
Darbų, namų ir vilties netekę žmonės ištisomis šeimomis kraustosi į gatvę. Vaikų žaislai metami į šiukšliadėžes, o augintiniai atiduodami į prieglaudas. Neliko pinigų ir patogumų, todėl pigiuose moteliuose ir benamių preiglaudose besibūriuojantys nelaimėliai itin mėgsta žiūrėti televizijos serialus.
Veiksmas anapus ekrano jiems primena jaukius namus, buvusį gyvenimą, o neretai – padeda bent akimirkai pabėgti iš dabartinio.
Benamiai Kalifornijos palapinių miestelyje televizoriaus neturi, bet juos pačius rodo per televizorių. Tiesa, ši šlovė retam iš jų maloni, o ir palapinių miestelio greit neliks, nes valdžiai pasidarė gėda. Amerikietiška svajonė virto amerikietišku košmaru.
Skurdas ir badas – nesitrauks
Šiandien beveik pusė žmonijos kasdien turi išgyventi turėdami mažiau nei septynis litus, 80 proc. visų pasaulio žmonių gyvena teturėdami 25 litus per dieną. Nelygybė ir atskirtis kasdien didėja, 40 proc. neturtingiausių pasaulio gyventojų tenka vos 5 proc. pajamų, kitus pinigus susižeria 20 proc. turtingiausių pasaulio žmonių.
Nepakeliamas skurdas kasdien nusineša 25 tūkstančius vaikų gyvybių, trečdalis vaikų skurdesnėse pasaulio šalyse yra tokie sulysę, kad sunkiai gali nukeliauti iki savo mokyklos. Tiesa, 72 milijonai būsimųjų pradinukų niekada neis į mokyklas, nes mokytis – brangu. Daugiau nei pusė tokių vaikų – mergaitės. Milijardas pasaulio gyventojų iki šiol nemoka parašyti savo vardo ar perskaityti knygos, bet daugelis jų moka šaudyti.
Ginklams kasmet išleidžiama tiek, kad užtektų vos kelių procentų nuo tos sumos, jog visi pasaulio vaikai galetų mokytis skaityti.
Ekonominė krizė dar labiau gilina skurdą visame pasaulyje. Manoma, kad 2009-2015 metais dėl krizės sukeltų nepriteklių mirs beveik trys milijonai vaikų. Beveik 200 milijonų žmonių, kurie iki tol nejautė nepriteklių – taps neturtėliais.
