Apžvalgininkai juokauja, kad iš savaitgalį Toronte (Kanada) vykusių Didžiojo aštuntuko (G8) ir Didžiojo dvidešimtuko (G20) forumų konkrečiais skaičiais išreikštų sprendimų beliko tik šių tarptautinių susivienijimų pavadinimai. Ir dar niūrus antiglobalistų palikimas Toronto gatvėse: krūvos šiukšlių, arklių mėšlo prie miesto administracijos pastato, vėjo gainiojamos suplėšytų plakatų skiautės...
Didžiojo aštuntuko priesakai
Bet tai, kad nėra nieko konkretaus – ne visai tiesa: G8 viršūnių susitikime priimta vadinamoji Muskoko deklaracija (Muskokas – vaizdinga kurortinė vietovė už pusantros valandos kelio į šiaurę nuo Toronto; rajone yra apie 1600 ežerų). Aštuonių ekonomiškai stipriausių valstybių vadovai nutarė 10 mlrd. dolerių skirti kovai su vaikų ir motinų mirtingumu. Kaip spaudos konferencijoje pranešė Rusijos prezidento padėjėjas Arkadijus Dvorkovičius (Dmitrijus Medvedevas dėl liūties negalėjo skristi sraigtasparniu, o iš Hantsvilio į Torontą važiavo automobiliu), šie pinigai padės užkirsti kelią maždaug 1,3 mln. vaikų iki penkerių metų ir 64 tūkst. motinų mirčiai, leis šiuolaikiniais būdais planuoti šeimas 12 mln. porų.
Tačiau Didysis aštuntukas, į kurį įeina Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Kanada, JAV, Rusija, Prancūzija ir Japonija, priėmė sprendimus ir globaliais ekonomikos plėtros klausimais. Šių šalių lyderiai sutarė įveikti pasaulinę krizę konsoliduodami finansinius resursus, išsaugodami ekonomikos stimuliavimo mechanizmą, neleisti įsibėgėti antrai krizės bangai. G8 turi parodyti pavyzdį nacionalinėms vyriausybėms, kaip tvarkyti valstybės biudžetą vengiant jo deficito. O štai dėl naujų pasaulio krizės įveikimo institutų steigimo tik apsikeista nuomonėmis, kaip, sakykime, ir svarstant taikos Artimuosiuose Rytuose klausimą: G8 savo baigiamajame dokumente tik pasiūlė visoms konflikte dalyvaujančioms šalims surengti konferenciją krizei sureguliuoti.
Ar G20 numarins G8?
Šeštadienį G8 viršūnių susitikimas sklandžiai virto G20 konferencija, perleisdamas jai kone visas neišspręstas globalines problemas, kurias galima apibūdinti dviem tais pačiais žodžiais – krizė ir dar kartą krizė.
Reiktų priminti, kad Didysis dvidešimtukas atsirado 1999 m., kai reikėjo įveikti 1997 m. kilusią ekonomikos krizę Azijoje. Tuomet jį sudarė dvidešimties stipriausių pasaulio valstybių finansų ministrai ir centrinių bankų vadovai, tačiau po kelerių metų jis peraugo į valstybių vadovų susivienijimą. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos iniciatyva į susitikimus jie renkasi nuo 2008 m., kai rugsėjį pasaulinė krizė ėmė griauti finansų rinkas. Į šį klubą įeina ir ne tokios stiprios šalys PAR ar Turkija, tačiau vaidinančios svarbų vaidmenį regioninėje ir žemynų ekonomikoje. Atskira dalyvė yra ES atstovaujanti delegacija, kurią sudaro Bendrijoje pirmininkaujanti šalis. G20 valstybės gamina apie 85 proc. BVP, apima 80 proc. pasaulio prekybos ir trečdalį planetos gyventojų (išsamiau http://www.g20.org/).
Nuo kitų metų G20 rinksis ne dukart, o kartą per metus ir, kaip pranešė BBC, neliks būtinybės dubliuotis su G8 susitikimais, nors Rusijos prezidentas D. Medvedevas pasisakė ir už šios pasaulinės diskusijų struktūros išsaugojimą. Kitas G20 forumas lapkritį vyks Seule (Pietų Korėja), o 2011 m. jis bus surengtas Nicoje (Prancūzija). Rusija pasisiūlė surengti susitikimą 2013 metais.
Ar tikrai ginčuose gims tiesa?
Pasibaigus susitikimui sekmadienį, birželio 27 dieną, savo baigiamajame pranešime grupės nariai nurodė, kad išsivysčiusios G20 šalių ekonomikos sieks iki 2013 m. per pusę sumažinti biudžeto deficitą ir iki 2016 m. stabilizuoti savo skolų ir gamybos santykį. Kaip rašo laikraštis „The Wall Street Journal“, tarptautinėms biržoms ir visiems piliečiams buvo duotas signalas rimtai svarstyti antikrizinių piniginių injekcijų skyrimo klausimus, siekiant mažinti biudžetų deficitą ir valstybės išlaidas. Dar susitikimo išvakarėse JAV perspėjo, kad tokie veiksmai gali sukelti pakartotinę recesiją, nors Europos šalys, pavyzdžiui, Vokietija tvirtina, jog delsiant gali susikaupti tiek valstybės skolų, kad šios šalys atsidurs prie defolto ribos (angl. default – negalėjimas sumokėti palūkanų ar išmokų pagal pagrindines paskolos sutartis ar padengti paskolas pagal obligacijas ar paskolos lakštus arba pagal kitus įsipareigojimus). Po ilgų diskusijų JAV sutiko, kad deficitas būtų sumažintas dukart, tačiau atsisakė formuluotės, kad ekonomikos augimas yra prioritetinis uždavinys.
Nelengvi ginčai vyko ir dėl vadinamojo „balanso sureguliavimo“: šalys, turinčios teigiamą prekybos balansą (proficitą), pavyzdžiui, Kinija, turės mažinti eksportą ir stimuliuoti vidaus paklausą, o kenčiančios nuo prekybos deficito, ypač JAV, stengsis didinti eksportą. Bet viršūnių susitikimo dalyvės nesutarė dėl papildomo bankų paslaugų apmokestinimo, kuris padėtų kompensuoti valstybių išlaidas šiems bankams gelbėti. Tam pasipriešino Kanada, Brazilija ir Indija, kurios nenaudojo biudžeto lėšų padėti bankams.
„The Wall Street Journal“ pažymi, kad susitikimu Toronte labiausiai patenkinta turėtų būti Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ją pradžiugino ne tik svarbi Vokietijos futbolo rinktinės pergalė prieš anglus čempionate PAR, bet ir biudžetų deficito iki 2013 m. sumažinimo perpus planai. Bet, kaip Londono „The Guardian“ rašo politologas Adrianas Pabstas (http://www.guardian.co.uk/commentisfree/2010/jun/25/g8-g20-europe-deficit-hawks), JAV, Kinija ir Rusija nuogąstauja, kad Briuselio kovotojai su biudžetų deficitu nuves pasaulį į naują ekonomikos nuosmukį, ir tai kertinis ES ir likusio pasaulio nesutarimų akmuo. Dėl to A. Merkel entuziazmas smarkiai priblėso, rašo A. Pabstas. Jis primena 1936–1937 metus, kai JAV griebėsi valstybės išlaidų mažinimo politikos, ir Japoniją, kuri devintame dešimtmetyje staiga drakoniškai sumažino skolas, bet įklimpo ekonomikos krizėje. Tikroji Europos problema – mažas ekonomikos augimas, didelis nedarbas, o ne skolos, tvirtina politologas.
Užkrečiantis Baltijos trejeto pavyzdys?
Didysis dvidešimtukas dar tik tęsė karštas diskusijas dėl to, kaip sparčiai reikėtų sumažinti biudžeto išlaidas, o Baltijos šalys tapo tikra valstybės finansų gydymo laboratorija, rašė „Financial Times“. Londono laikraštis šių pasaulinių ginčų fone tris „Baltijos seses“ pristato kaip pavyzdį kone visoms G20 šalims. Graikija, Ispanija ir Didžioji Britanija, pažymi laikraštis, tik neseniai ėmėsi žirklių išlaidoms karpyti, o štai Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje griežta išlaidų mažinimo epocha prasidėjusi jau prieš kurį laiką.
Kelią parodė Estija: ji 2010 m. sumažino biudžetą suma, prilygstančia 9,3 proc. BVP. Ja pasekė Lietuva – 7,3 proc. BVP ir Latvija – 6 proc. BVP. Palyginimui: Didžioji Britanija ketina sumažinti biudžetą 8 proc. BVP, bet tik per penkerius metus.
Išlaidų mažinimo šalininkams Baltijos „mažasis trejetas“ (sąlyginis trumpinys – BL3) yra pavyzdys visai Europai, o gal ir pasauliui. Vietos politikai tokiam vaidmeniui nesipriešina: „Mano patarimas labai paprastas: pradėkite taupyti kiek įmanoma anksčiau, – laikraščiui sakė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius. – Nelaukite, kol situacija pasidarys dar prastesnė.“
Tačiau su šiuo patyrimu nesutinka makroekonomikos tyrimų leidinio „Capital Economics“ (http://www.capitaleconomics.com/) analitikas Neilas Shearingas: „Agresyvus taupymas, kai privatus sektorius taip pat mažina išlaidas ir taupo, gali lemti kur kas didesnį nedarbą.“
***
Iš tiesų ginčai, kas geriau – griežtai ir skubiai taupyti ar pirma pakirsti tokių krizės padarinių kaip nedarbas šaknis, primena beprasmį klasikinį nesutarimą, kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis. Atrodo, vis dažniau pasaulis geru žodžiu mini ir pavyzdžiu nurodo Baltijos šalis (ir eurą įsivesianti Estija čia ne etalonas), kurių vyriausybės gal prarado nemažai populiarumo, tačiau sugebėjo vykusiai numatyti ir užtikrinti ne tokią varganą ateitį. Galiausiai mes tuo įsitikinsime po kelerių metų.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
