Pasaulį užgriuvus koronaviruso Covid-19 pandemijai galime prisiminti, o gal net kažko ir išmokti, iš ankstesnių kartų jau išgyventų nelaimių.
Kiaulių gripas: 285-580 tūkst. mirčių
Ligos protrūkis kilo 2009-aisiais. Skirtingai nuo kitų pandemijų, kiaulių gripas sugebėjo priešintis daug galingesnei šiuolaikinei sveikatos apsaugos sistemai, tačiau vis tiek sugebėjo nusinešti palyginti daug gyvybių.
Viruso pagrindas – visiems puikiai žinoma H1N1 atmaina. Ši infekcija sukėlė siaubingą „Ispaniškojo gripo“ pandemiją 1918 m.
Kiaulių gripu persirgo mažiausiai 10-21 proc. Žemės gyventojų (įskaitant besimptomius ir lengvos formos atvejus). Ypač stipriai nukentėjo JAV, kur buvo patvirtinta 113 tūkst. susirgimo atvejų ir daugiau nei 3 tūkst. pacientų mirė.
ŽIV/AIDS: 35 mln. mirčių
Pirmoji klinikinė AIDS ataskaita pasirodė 1981 liepos 5-ąją, kurioje buvo kalbama apie 5 atvejus JAV. Jau 1982 metų pabaigoje šalyje buvo užfiksuotas 771 atvejis. 618 iš jų mirė dar tais pačiais metais.
Šiuo metu apie 40 mln. žmonių pasaulyje yra ŽIV nešiotojai. Iki šiol nuo AIDS mirė 35 mln. žmonių po to, kai pas juos buvo aptiktas virusas.
Iš pradžių buvo manoma, kad aukos yra išskirtinai homoseksualūs vyrai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad viruso poveikis yra gerokai platesnis. ŽIV gali būti platinamas bet kurio žmogaus per infekuotą kraują ar kai kuriuos kitus žmogaus kūno skysčius.
Manoma, kad pirmiausiai jis atsirado Afrikoje. Yra žinoma, kad 1920-1930 metais nuo šio viruso kentėjo beždžionės. Labiausiai nuo šios ŽIV/AIDS kenčia Afrikos šalys. 2017 m. PAR ir Botsvanoje beveik ketvirtadalis mirčių buvo siejamos su šiuo susirgimu.
Šiuo metu nėra sukurta vaistų, kurie išgydytų ar vakcinų, kurios padėtų išvengti šio viruso. Nepaisant to, yra sukurti gana efektyvūs terapijos būdai, galintys sulėtinti ligos eigą ir leidžiantys žmonėms tęsti normalų gyvenimą.
„Ispaniškasis gripas“: 50-100 mln. mirčių
1918-aisiais, kuomet pasaulis dar tik atsigavo po Pirmojo pasaulinio karo, atsirado nauja gripo viruso padermė – H1N1.
Ji užkrėtė apie 500 mln. žmonių visame pasaulyje, net ir labiausiai nutolusiuose. Bendras mirčių skaičius pasiekė mažiausiai 50 mln., o kai kurių istorikų skaičiavimais ir 100 mln. 1919-1920 metais mokyklos ir teatrai buvo uždaryti, o kai kurie šių įstaigų pastatai buvo naudojami vietoje morgo.
Ispaniškasis gripas išnyko taip pat staigiai, kaip ir atsirado. Manoma, kad milijonus žmonių pražudžiusi „ispaniškojo gripo“ atmaina taip padarė sau meškos paslaugą, užleisdama vietą ne tokiai pavojingai ligos formai. Staigia forma susirgę pacientai mirdavo taip ir nespėję užkrėsti daugelio aplinkinių.
Raupai: apie 300 mln. mirčių
Raupai kol kas yra vienintelė iš šio sąrašo liga, kurią pavyko visiškai išnaikinti. Iki masinės vakcinacijos 1960-1970 metais raupai vien per XX a. pražudė apie 300 mln. žmonių.
Tai yra senovinis virusas. Jo pėdsakai buvo aptikti senovės Egipto mumijų palaikuose. Iki XVIII a. apie 400 tūkst. europiečių mirdavo nuo šios ligos kasmet. O dar daugiau jų likdavo su sunkiomis pasekmėmis – akli, sužaloti ir atstumti visuomenės.
Istorijoje yra žinomi atvejai, kuomet raupai buvo naudojami kaip biologinis ginklas. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos kariuomenė naudojo virusą prieš prancūzus, Amerikos indėnus XVIII a.
„Juodoji mirtis“: 75-200 mln.
Europoje ir Azijoje išplito 1340-1350 metais. Tai buvo viena iš pačių žiauriausių ir greičiausiai plitusių pandemijų per žmonijos istoriją, nusinešusi mažiausiai dešimčių milijonų žmonių gyvybes.
Istorikai įsitikinę, kad virusas savo kelią pradėjo Kinijoje. Įveikęs „Šilko kelią“ iš pradžių siautė Kryme, o vėliau – ir visoje Europoje.
Pasaulio gyventojų skaičius tuo metu siekė apie 475 mln. „Juodoji mirtis“ sumažino jų iki 350 mln. Žmonijai prireikė beveik 200 metų, kad atstatytų ankstesnę populiaciją.
Norvegų istoriko Ole Benedikctowo manymu, mirčių galėjo būti ir daugiau: „Duomenys yra gana plačios ir didelės apimties, kad būtų galima daryti išvadą, kad „Juodoji mirtis“ sunaikino apie 60 proc. Europos gyventojų. Manoma, kad tuometinėse Europos šalyse gyveno apie 80 mln. žmonių. Tai reiškia, kad apie 50 mln. numirė nuo maro“.
Maras nepaliko pasaulio XV a. Iki pat XIX a. tęsėsi jo epidemijų proveržiai, o JAV – net iki 1908-ųjų. 2017-ųjų spalį Madagaskare buvo užfiksuotas maro protrūkis, pražudęs 170 žmonių.
Ši pandemija yra vadinama daugiausiai gyvybių nusinešusia per visą žmonijos istoriją.
Justiniano maras: 25-50 mln. aukų
Pirmoji istorijoje rašytiniais duomenimis ir mokslininkų tyrimais patvirtinta pandemija, kuri Europą apie 540-uosius pasiekė iš Kinijos. Buboninis maras žemyną kankino apie 200 metų ir tapo priežastimi to, kad beveik 50 proc. sumažėjo tų laikų populiacija.
Graikų mokslininkas Prokopijus rašė: pasiekęs savo piką, maras Konstantinopolyje žudė po 10 tūkst. žmonių kasdien. Neužteko vietų, kur būtų galima laidoti žmonės, todėl lavonai gulėdavo tiesiog gatvėse. Gyventojai bijojo laidoti savo artimuosius.
Tikslus mirusiųjų nuo Justiniano maro žmonių skaičius, tikriausiai, jau niekada nebus nustatytas. Tačiau kai kurių istorikų manymu, tai buvo viena iš daugiausiai mirčių atnešusių epidemijų per visą istoriją. Per du ligos siautėjimo amžius (kartais atsitraukiant ir vėl smogiant visa jėga) galėjo žūti 25-50 mln. žmonių. Tuomet tai sudarė beveik ketvirtadalį pasaulio.
