Toks yra DAU pasaulis – keistas meninis projektas, neseniai pristatytas dviejuose ištuštėjusiuose teatruose ir Pompidu (Pompidou) modernaus meno centre Paryžiuje. Lankytojai kviečiami įsitraukti į 700 valandų trukmės filmą apie dirbtinai sukurtą sovietinį pasaulį, pasikalbėti su šamanais arba mokslininkais apie jų patirtis, paklaidžioti kraujo raudonumo koridoriais, išklijuotais propagandiniais plakatais, ir paragauti rusiškų barščių iš 6-ojo dešimtmečio aliuminių dubenėlių.
Rusijos režisieriui Iljai Chržanovskiui prireikė daugiau nei dešimtmečio ir nesuskaičiuojamų finansinių išteklių, kad įgyvendintų savo sumanymą. Tačiau ilgai lauktas DAU atidarymas vis tiek neapsiėjo be trikdžių.
Pagaliau visuomenė galės įvertinti, ar tai neprilygstamų ambicijų ir genialumo vaisius, meno kūrinys, išryškinantis mūsų laikais aktualius totalitarizmo pavojus, ar – visiškas laiko ir pinigų švaistymas nevykusiam socialiniam eksperimentui.
Kas ir kodėl?
Iš esmės šis projektas yra apie Nobelio premijos laureato, žymaus teorinės fizikos mokslininko Levo Landau, vadinto tiesiog Dau, biografiją. Tačiau I. Chržanovskis norėjo ne tiesiog atpasakoti jo gyvenimo istoriją, bet ją atkurti.
Todėl 2008 metais rytų Ukrainoje, Charkovo, kur dirbo L. Landau, priemiestyje jis pastatė „Institutą“. Dešimtys tūkstančių žmonių tą statinį pavertė sovietine erdve, primenančią tą, kurioje garsusis fizikas gyveno nuo 1938 iki 1968 metų.
Dauguma projekto dalyvių buvo vietos gyventojai, nors dirbti į laboratoriją važiavo ir tikri mokslininkai iš JAV, Kinijos bei kitų šalių. Tarp instituto „slaptosios policijos“ kalintų dalyvių buvo ir tikrų kalinių. Visiems dalyviams aprengti buvo pasiūta 40 tūkst. to laikotarpio kostiumų, atkuriant net apatinius. Per visą projekto filmavimo laikotarpį jo dalyviai turėjo paklusti griežtoms taisyklėms: kalbėti tam laikotarpiui būdinga kalba ir laikytis kitų reikalavimų. Iš viso filmuojant projektą jo dalyviams gimė 14 tikrų kūdikių.
DAU sumanymą sunku priskirti kuriai nors meno rūšiai. Žiūrovas pats turi nuspręsti, kas tai yra.
Už projekto garsinį apipavidalinimą atsakingas ambientinės muzikos pionierius Brianas Eno paprasčiausiai pasakė: „Tikiuosi, kad jums tai patiks. O jeigu ne, tai jums vis tiek kažkas įvyks.“
Mokslo genijus, sekso maniakas
L. Landau pergyveno šį laikotarpį. Jo teorijų tebemokoma pasaulio mokyklose, o praėjusią savaitę „Google“ pradiniame puslapyje buvo minimas jo 111-asis gimtadienis.
Tačiau DAU nėra vien apie jo indėlį į pasaulio mokslą arba Sovietų Sąjungos branduolinės bombos arba kosmoso programas. Jis buvo laisvas mąstytojas, kuris kirsdavosi su valdžia ir akademinio pasaulio atstovais, sunkiai dirbo gulage ir ne kartą buvo gydytas psichiatrijos ligoninėse.
Atrodo, kad I. Chržanovskį ypač sudomino su tuometinėmis SSRS nuostatomis nesiderinęs L. Landau palaidas lytinis gyvenimas, daugybė jo meilužių ir orgijos, kuriose jis dalyvaudavo su daug iškentusia savo žmona arba be jos. Juostoje galima išvysti nesuvaidinto sekso ir net lytinės prievartos scenų.
Projekto organizatoriai taip pat kviečia fizikus pabendrauti su lankytojais ir rengia konferencijas apie mokslo ateitį. Bet tai jau antraeiliai dalykai. DAU atidarymo dieną gausioje lankytojų minioje galima buvo išvysti ir muzikantų, ir gydytojų, ir kino menu besidominčių studentų, priviliotų tiesiog projekto keistumo.
Pinigų paslaptis
Trys milijonai, dešimt milijonų, ar dar daugiau?
Projekto organizatoriai nenori sakyti, kiek pinigų jie išleido. Kiek kainavo pastatyti ir išlaikyti visą Charkovo institutą – 300 mokslininkų, mistikų, valytojų, visą KGB infrastruktūrą ir dar 10 tūkst. papildomų projekto dalyvių – o tada viską sugriauti?
Pirmosios lėšos šiam projektui buvo gautos iš Rusijos ir Ukrainos kultūros ministerijų, Europos Tarybos bei Vakarų Europos kino institutų ir kultūros fondų. Tačiau didžiąją dalį lėšų skyrė ryšiais garsėjantis rusų milijardierius Sergejus Adonjevas, skelbia Didžiojoje Britanijoje įsikūręs labdaros fondas „Phenomen Trust“.
Projekto rėmėjais taip pat pat tapo Paryžiaus savivaldybė, Pompidu centro savininkai ir teatrai „Theatre de la Ville“ bei „Theatre du Chatelet“, kur rodoma ši instaliacija.
Lankytojai turėtų padėti atgauti bent dalį lėšų. Norintys pamatyti DAU, turi įsigyti 6 valandų, paros arba mėnesio „vizą“, kainuojančią nuo 20 iki 150 eurų.
Kur čia politika?
Dabar labai tinkamas metas perkelti vakariečius į įtarimų ir autokratinių režimų skleidžiamos propagandos pasaulį. Ypač, kai daug kur atsigauna nacionalistinės idėjos ir skamba neapykantą kurstančios kalbos, o tokie autoritarizmo šalininkai kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kai kam kelia susižavėjimą net senosiose demokratijose.
Kai kurie Charkovo projekte dirbę žmonės kaltina I. Chržanovskį, esą jis pats persisėmė ano meto manierų, traumuodamas projekto dalyvius nuolatiniais bauginimais ir įžeidimais, kurie turėjo padėti kuo labiau priartinti jų gyvenimą sukurtame institute prie praeities tikrovės.
DAU ekspozicijos lankytojams atmosfera taip pat gali pasirodyti slegianti. Įeidami jie privalo palikti savo mobiliuosius telefonus. Naujienų agentūros AP žurnalistui buvo neleista patekti į vidų, nes jis nešėsi skaitmeninį fotoaparatą. Be to, „vizos“ lankytojams išduodamos tik užpildžius ilgą asmeninę anketą.
Nors DAU tiesiogiai nekalba apie politiką, tai daro kai kurie projekto dalyviai.
Filmuose klausiama, „kodėl egzistuoja masinis pasyvumas, kai net išsilavinę žmonės, net išskirtinį išsilavinimą turintys žmonės jungiasi“ prie masių ir nepaiso neteisybės, sakė prie filmų montažo prisidėjęs rusų filosofas Ilja Permakovas.
„Reikia apie tai kalbėti dabar. Mes ir vėl matome tokią situaciją“, – kalbėjo jis.
