Ar galime nugalėti skurdą? Galbūt, jeigu pasimokysime iš praeities, o jau tada žvelgsime į ateitį. Plėtrą dažnai žmonės sieja su neramumais. Kai kurios idėjos yra tikrai naujos, paskatintos naujųjų technologijų bei novatoriškų politinių judėjimų. Senos idėjos, anksčiau nurašytos dėl įvairių priežasčių, įgauna antrą kvėpavimą ir dažnai audringai sveikinamos kaip radikaliai naujos. Naujos sąvokos pasiskolinamos iš kitų disciplinų, pvz., medicinos ar fizikos, arba iš pasaulinio lygio debatų. Tokią padėtį iliustruoja pastarųjų mėnesių pavyzdžiai.
Pirma, grįžta resursų apribojimo sąvoka. Kylančios maisto produktų kainos trukdo visuotiniam progresui, bandant visus aprūpinti maistu, kad nebeliktų bado. Taip pat nepamirštami įsipareigojimai planetai – kiek anglies dvideginio galime sukurti, nesukeldami katastrofiško klimato pokyčio, kiek galime suvartoti vandens, naudoti derlingos žemės ar prieinamos energijos. Visa tai suvokiama kaip rimti ekonominės veiklos apribojimai. Jeigu resursai yra riboti, paskirstymas yra dar svarbesnis, todėl atsiranda pavojus, kad neturtingi žmonės bus nustumti į eilės galą. Tokią situaciją įvardijančių pranešimų daugėja, bet dažniausiai sprendimai jų būna techniniai, o galios, politikos ir paskirstymo problemos ignoruojamos.
Antra, plėtros sektorius apėmė turtingą elitą neturtingose valstybėse, o tai išryškino nelygybę ir skirtį tarp šiaurės ir pietų. Šiaurės šalių politikos problemos tampa aktualios ir neturtingose valstybėse, tai – gyventojų senėjimas, spartėjanti urbanizacija, ne tik parama, susidūrimas su skurdu ir nelygybė. O štai gerovės valstybės garantuoja sveikatos apsaugą, švietimą ir socialinę apsaugą. Tačiau čia dažnos psichikos ligos, nedarbingumas ir netgi nutukimas. Pavyzdžiui, Meksika pagal nutukimą yra antra planetoje po Jungtinių Valstijų, o nutukimas ir prasta mityba koegzistuoja daugelyje besivystančių šalių. Dėl to daugėja susirgimų diabetu bei širdies ligų. Tradicinės plėtros organizacijos bando atkreipti visuomenės dėmesį į šiuos dalykus. Apskritai, skirtis „jie ir mes“, tai, kad vargšai žmonės neturtingose šalyse gyvena kitaip negu šiaurėje, skiriasi jų patirtis bei išgyvenimai, yra sunkiai įveikiama.
Trečia, daugiapolis pasaulis turi vyraujančią plėtros klišę, susijusią su jos ciklais. Jau pradedama pamažu suprasti, ką tokie pokyčiai reiškia. Nauja pasaulio tvarka bus vienas iš tinklų ir nenuolatinių grupių, o ne fiksuotų hierarchijų, tokių kaip G8. Paramos agentūroms nepatiks visuotinės galios perskirstymas – G20 daugiau žiūri į augimą, o ne į paramą. Ar „tvarus“, „lankstus“, „viską apimantis“ augimas tėra mokėjimas pasirodyti iš gerosios pusės? Ar pasaulis grįš prie Tečer / Reigano eros iliuzijų? Jeigu taip, nelygybė didės, o skurdo sumažinimas įstrigs.
Pagaliau, mąstymo būdas apie plėtrą nuolat kinta. Štai, pavyzdžiui, pokyčių teorijos. Nevyriausybinės organizacijos ir kiti dažnai save vadina „pokyčio veikėjais“, tačiau paprastai jie labai mažai teinvestuoja į savo supratimo apie pokyčius tobulinimą ir suvokimą, kaip reaguoti į juos. Kyla klausimai, kokios pokyčių rūšys yra nuspėjamos, kokias galime suplanuoti, o kurios, kaip Arabų pavasaris, yra visiškai nenuspėjamos, ir kaip tokiu atveju į jas atsakyti. Apskritai, paramos institucijos geriau supranta ir atsako į nenuolatinius pokyčius. Jos susiduria su tokiais pokyčiais kaip gamtos nelaimės ar politiniai įvykiai. Kyla klausimas, kodėl taip yra.
Susikoncentravimas į naujoves ignoruoja pagrindines plėtros problemas: skurdo mažinimą, paramą piliečiams, pastangas kurti efektyvias, atsakingas valstybes, kovą dėl sveikatos apsaugos, išsilavinimo suteikimo, galimybių gauti vandenį ir maistą, taip pat lygias teises moterims ir vyrams.
„The Guardian“ informacija
