Birželio 11 d. prasidėjusios ir visą mėnesį truksiančios pasaulio futbolo žaidynės Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), be abejonės, yra didžiulė sportininkų šventė. Įdomu tai, kad už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos nutolęs pietinis Afrikos smaigalys yra toje pačioje laiko juostoje kaip ir mūsų šalis. Beje, sinoptikai prognozavo, kad per šį renginį PAR siautės baisios vėtros, pranašaujamos audros ir penkių metrų aukščio bangos, naktimis vietomis oro temperatūra nukrisianti net iki 6 laipsnių šalčio, gali būti net sniego, nes nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio Pietų pusrutulyje žiema...
Bet tai menkniekis, palyginti su ta euforija ir baime, kuri tvyrojo PAR rengiantis čempionatui. Galvos skausmą kėlė, kaip apsaugoti 32 šalių futbolo delegacijas ir tūkstančius turistų nuo galimų teroro išpuolių ir nusikaltėlių. Policininkų skaičius buvo padidintas iki 40 tūkstančių, tad dešimčiai atvykėlių tenka vienas uniformuotas pareigūnas, neskaičiuojant specialiųjų tarnybų agentų, kareivių ir samdytų seklių iš užsienio. Svečių apsaugai jau išleista apie 130 mln. dolerių, tačiau jokie pinigai neišraus klestinčio nusikalstamumo, kuriuo ypač garsėja PAR, šaknų. Tą jau pirmomis dienomis pajuto Kolumbijos, Portugalijos ir Ispanijos futbolininkai: juos ilgapirščiai apšvarino tiesiog viešbučiuose...
PAR yra laikoma labiausiai ekonominiu požiūriu išsivysčiusia Afrikos šalimi, todėl Tarptautinė futbolo federacija (FIFA) po ilgų svarstymų davė leidimą čia rengti futbolo šventę. Šalis užima aukštas vietas pagal bendrąjį vidaus produktą. Pavyzdžiui, BVP čia sudaro 576 mlrd. dol. (21 vieta pasaulyje), o vienam gyventojui jo tenka 15 tūkst. dolerių (55 vieta). Didžiulėje, daugiau 1,2 mln. kv. km ploto valstybėje su 45 mln. gyventojų gausu gamtos išteklių. PAR iki šiol pirmauja pagal aukso ir kitų brangiųjų metalų gavybą. Kaip šiomis dienomis rašė „Lietuvos žinios“, čia slypi 90 proc. viso pasaulio platinos, 80 proc. mangano, 70 proc. chromo ir 40 proc. aukso atsargų. Šalis yra didžiausia pasaulyje vanadžio gamintoja, ketvirta pagal deimantų ir penkta pagal anglių gavybą (naftos PAR neišgaunama).
PAR tikrai turi kuo didžiuotis. Kaip minėjome, tai stipriausia ekonomika Afrikoje, o pasaulyje ji 24-ta, ir kartu pavyzdinė demokratija kitoms šio vargano regiono valstybėms. Ji vienintelė iš Afrikos žemyno priklauso Didžiojo dvidešimtuko (G20) grupei, o nuo 2011 m. sausio mėnesio antrą kartą dvejiems metams taps nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare. Atvykusius futbolo sirgalius iš Vakarų pasitiko pirmoji Afrikoje greitojo traukinio linija, prabangūs viešbučiai, visame pasaulyje vertinami restoranai ir ne mažiau garsus Pietų Afrikos vynas.
Kodėl ši valstybė, beveik pusę amžiaus buvusi apartheido (rasinės nelygybės) etalonu, padarė tokį šuolį, ekonomistai suko galvas iki šiol. Trumpai priminsime, kad pirmieji kolonistai buvo olandai, jie XVII a. viduryje čia įkūrė pirmąją verslo kompaniją. Kartu su vokiečiais jie „organizavo“ stiprų ir mokantį ūkininkauti būrų (valstiečių) sluoksnį. 1802 m. į Pietų Afriką atėjo anglai, po šimtmečio jie PAR įvedė oficialią anglų kalbą.
Po Antrojo pasaulinio karo PAR „išgarsėjo“ kaip rasinės segregacijos tėvynė, joje klestėjo bantustanai – juodųjų stovyklos. 1992 m. apartheidas buvo oficialiai panaikintas, o dar po dvejų metų įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai. Pirmuoju šalies prezidentu buvo išrinktas iki šiol gerbiamas Nelsonas Mandela, rasistų kalėjimuose praleidęs 27-erius metus, o šių metų liepą sulauksiantis 93-ejų. Kupinas energijos, jis tokiais žodžiais sutiko pasaulio futbolo žaidynes: „Aš dabar jaučiuosi kaip penkiolikametis vaikinas...“ Beje, ligotas PAR nacionalinis didvyris sėdi beveik visose rungtynėse, nors žaidynių atidarymą jam teko praleisti – autoavarijoje žuvo trylikametė jo proanūkė Zenani Mandela...
Jau 16 metų PAR valdo seniausia partija – Afrikos nacionalinis kongresas (ANK), įkurtas dar 1912 m., bet 1960-aisiais. uždraustas, o po 34-erių metų N. Mandelos vėl atkurtas. Pernai gegužę prezidentu išrinktas kitas ANK lyderis Jacobas Zuma. Partijos šūkis – sukurti demokratinę „vaivorykštinę“ valstybę (šalyje pripažintos oficialiomis net 11 kalbų) atnešė jai sėkmę. Tačiau baltieji vis dar mano, kad tai jie pakėlė PAR ekonomiką kolonijiniais laikais ir yra ūkio ramstis dabar.
Šalyje gyvena 4,5 mln. baltaodžių (apie 9 proc.), o 35 narių vyriausybės kabinete jiems atstovauja keturi baltieji ministrai, iš 99 provincijų premjerų ir ministrų devyni yra baltaodžiai. Daugumą baltųjų erzina, kad jie nuolat vaizduojami kaip bjaurūs rasistai, bet pamirštama, jog per 1992 metų referendumą, kai dar balsavo tik baltieji, du trečdaliai jų pasisakė už tolesnes derybas su ANK ir taip padėjo vieną režimą taikiai pakeisti kitu.
Po 1994-ųjų iš PAR išvyko apie 0,5 mln. baltųjų – tarp jų geriausi šalies gydytojai, mokytojai, verslininkai, inžinieriai. Tiesa, dalis pietų afrikiečių džiaugiasi gerais rasiniais santykiais ir tiki „laiminga visų rasių ateitimi“.
Kita vertus, PAR dar ir šiandien kenčia nuo rasinės neapykantos: per 16 metų nužudyti apie 3 tūkst. baltaodžių ūkininkų, jų šeimos narių ir darbininkų. Bet tai greičiau bendro nusikalstamumo pasekmė negu rasizmo apraiška.
Tiesą sakant, šalyje kur kas aršiau puolami juodaodžiai atvykėliai iš kitų Afrikos valstybių. Apie 8–9 mln. nelegalių imigrantų (iš jų 3 mln. atvykę iš Zimbabvės) konkuruoja dėl darbo ir gyvenamosios vietos, sveikatos apsaugos ir kitų paslaugų. Ksenofobija plačiai plinta, antai per išpuolius prieš užsieniečius 2008 m. kovą buvo užmušti 62 žmonės, dar 670 buvo sužeista.
Nusikalstamumas iš tiesų kol kas yra baisiausia PAR gyvenimo rykštė. Žurnalas „Der Spiegel“ rašo, kad visoje šalyje kasdien vidutiniškai įvyksta 50 žmogžudysčių, o per metus – daugiau kaip 18 tūkst., kas kelios minutės išprievartaujama moteris, o kas kelios sekundės kas nors apiplėšiamas. Europiečiams tokia statistika kelią šiurpą. Palyginimui: Vokietijoje per metus įvyksta maždaug 2 tūkst. žmogžudysčių.
Bet reikia suprasti, kad 16 metų – labai nedidelis laiko tarpas. PAR ir dauguma jos piliečių tik pradėjo naują gyvenimą. Didžiuma jų neturi visiškai nieko, nes ilgus vergiško gyvenimo dešimtmečius buvo atskirti nuo mokslo, prekybos, kultūros, pasaulio ir jo idėjų, toliau rašo vokiečių „Der Spiegel“.
PAR yra valstybė, kur iš 49 mln. gyventojų beveik 5,7 mln. serga AIDS (tarp nėščių moterų šis rodiklis 2005 m. siekė net 30 proc.). Šalis, prieš 16 metų atsikračiusi siaubingo režimo, kartais vis dar pabunda nuo baisių košmarų. Ji netrukus praras savo legendinį įkūrėją N. Mandelą ir turės apsispręsti, ar jos išsivadavimo judėjimas – Afrikos nacionalinis kongresas – geriausiai tinka vadovauti valstybei.
Taigi, PAR vis dar yra nerami žemė, ir FIFA iškelti aukšti pasaulio čempionato rengimo kriterijai yra bene menkiausia šios šalies problema. Kol kas nepaisant nieko didžioji futbolo šventė tęsiasi.
Pabaigai mažas nukrypimas: ši vienoje laiko juostoje su Lietuva esanti „vaivorykštinė“ valstybė gali didžiuotis dar keliomis, tegul ir simbolinėmis sąsajomis su Baltijos šalimi: kad pernai už pasaulio gražuolės titulą PAR kovojo ir „Mis Lietuva“ V. Petraškaitė, kad pas mus gyveno ir pramogų pasaulyje sėkmingai sukosi šios Afrikos valstybės atstovė Berneen, kad iš dabar PAR gyvenančių maždaug 80 tūkst. žydų apie 90 proc. kilę iš Lietuvos...
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
