Viename prestižiškiausių pasaulio universitetų – Kembridže – studijuoja ir trys panevėžiečiai. Vaikinų tikinimu, nors stojimo procedūra tęsiasi ilgai, bandyti verta. Mokytis nėra lengva, bet įkandama.
Studijos Kembridže – daugelio pasaulio jaunuolių svajonė ir ne vienam atrodanti sunkiai įgyvendinama. Vis dėlto studijuojantieji šioje legendinėje Didžiosios Britanijos ugdymo įstaigoje tikina, kad įstoti įmanoma – tereikia iš anksto kryptingai tam ruoštis.
Reikia ruoštis iš anksto
Šiuo metu Kembridže studijuoja kelios dešimtys lietuvių, tarp jų ir trys panevėžiečiai pirmakursiai. Du iš jų baigę Juozo Balčikonio gimnaziją, vienas – „Vyturio“ vidurinę mokyklą.
Rudenį Kembridže studijas pradėjo Tadas Kartanas, ne kartą tarptautinėse fizikos olimpiadose laimėjęs aukštas vietas. Jis Anglijoje dabar studijuoja matematiką ir fiziką. Vaikinas prisipažino, kad jo patekimas į Kembridžą – ne vienų metų darbo rezultatas. Esą didelis šuolis buvęs, kai pradėjęs mokytis papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“. Ten atsirado pažintys, prasimušė keliai – sužinojo apie Kembridže studijuojančius lietuvius, kurie skatino bandyti jėgas stojant į prestižinį universitetą.
„Pradėjau domėtis galimybėmis ir po truputį pasiekiau tikslą“, – sakė jis.
Stojimo procedūra, T. Kartano teigimu, nėra labai paprasta – ji trunka netrumpai ir reikia ruoštis iš anksto. Itin svarbus ir pokalbis, kuriam pakviečiama į Angliją. Pasak vaikino, jis sunkus jau vien tuo, kad vyksta svetima kalba. Be to, daromas nemenkas spaudimas – tikrinama, kaip kandidatas elgiasi stresinėje situacijoje. „Manau, kad tai viena sunkiausių dalių, kuri lemia sprendimą, ar įstojai“, – sako Tadas.
Tokiems pokalbiams anglų moksleiviai ruošiami mokyklose, o lietuviams pasirengti pokalbiui padėjo ten jau studijuojantys tautiečiai.
Tačiau didžiausiu iššūkiu T. Kartanas laiko stojamąjį matematikos egzaminą. Nepaisant to, jis įsitikinęs, kad studijuoti Kembridže lietuviai gali – ir ne vienetai. „Tik reikia žinoti, ko sieki, ir nešvaistyti veltui laiko“, – pataria.
Olimpiadininkais, anot Tado, būti visai nebūtina – lemtingojo pokalbio metu į tokius dalykus esą kreipiama nedaug dėmesio. Tai tik tam tikras įrodymas, kad moki kryptingai dirbti, siekti rezultatų.
Viskas ir panašu, ir kitaip
Šiuo metu T. Kartanas kartu su kitu buvusiu balčikoniečiu Justu Dauparu daugiausia mokosi matematikos. „Norėjau būti fizikas, tačiau norint juo būti pirmiausia reikia tapti geru matematiku“, – aiškina Tadas.
Kurią sritį rinksis baigęs mokslus, vaikinas teigė dar nežinantis. Tačiau įgytos žinios praverstų daugelyje įmonių, bankų, mat yra pritaikomos ne tik gamtos moksluose, bet ir ekonomikoje. „Matematika turbūt dėl to ir žavi, kad pritaikoma įvairiose srityse“, – šypsosi Tadas.
Studijuoti Anglijoje, anot jo, nėra lengva, tačiau ne ką sunkiau nei Lietuvoje. „Mediciną studijuojantys draugai Lietuvoje aria ne ką mažiau“, – mano jis.
Tiesa, britų kitoks mokymo stilius. Pirmiausia čia per mokslo metus intensyviai mokomasi tris kartus po du mėnesius, o tarp jų būna pusantro mėnesio atostogos. Tačiau tos „atostogos“, panevėžiečio teigimu, taip tik vadinasi. Realiai jų metu dirbama įprastai – susiguli paskaitose gauta informacija, baigiami darbai, rengiamasi naujam intensyviam mokymosi laikotarpiui.
Mokslo metų pabaigoje matematikai laikys egzaminą, kurio metu teks atsiskaityti už visas mokslo metais įgytas žinias. Ir tas egzaminas, pasak T. Kartano, labai svarbus, nes daug ką lemia.
Nesnaudžiama ir mokslo metu. Per savaitę tenka išspręsti ir atsiskaityti už 30–40 uždavinių. „Taip kad atsipalaiduoti tikrai negali“, – tikina Tadas, pabrėždamas, jog dabar kaip niekada gerai supranta, kaip svarbu yra mokėti planuoti darbo bei poilsio laiką.
Tiesa, paskaitų būna nedaug – tik po dvi valandas šešis kartus per savaitę. Per jas pristatoma nauja teorinė medžiaga, pateikiami sprendimų pavyzdžiai, tačiau pastarųjų būna mažai. „Jie nori, kad sprendimą sugalvotum pats“, – pasakojo jis.
Papildomų vadovėlių Kembridže nereikia. Tai, anot T. Kartano, jį labiausiai ir nustebino – visa medžiaga pateikiama paskaitų metu. Papildomos medžiagos reikia tik jei pats nori daugiau ko nors išmokti.
„Atsiranda mąstymas, kurį formuoja Kembridžas. Ir dėl to vertinami jo studentai, kurie mąsto kitaip“, – sakė jis.
Kalba – barjeras ne moksluose
Studijos kita kalba, tikina Tadas, kliūčių nesudaro. Nesklandumų daugiau kyla bendraujant su draugais – ta anglų kalba, kurios panevėžietis mokėsi mokykloje, labai skiriasi nuo tos, kuria kalba tikrieji britai. Kol kas vaikinas bendrauja daugiausia su lietuviais, ypač su Justu Dauparu. T. Kartano teigimu, per keistą atsitiktinumą abu vaikinai pateko į tą patį koledžą (jų Kembridže yra daugiau nei trys dešimtys), gavo tokias pat stojimo sąlygas, net ir kambariai netoli.
J. Dauparas taip pat tikina mokslo srityje kalbos barjero nejaučiantis – ruošiantis olimpiadoms medžiaga taip pat būdavo anglų kalba.
„Greitai mala, – irgi su šypsena apie bendravimo su britais ypatumus pasakojo Justas. – O jei kalba škotas, tai visiškai nesupranti – tenka prašyti po kelis kartus pakartoti!“
Balčikonietis stebisi, kad ne kartą svetimšaliai, išgirdę, kad jis atvykęs iš Lietuvos, kažkodėl minėdavo Rygą. Ne vienas klausė, kokia kalba lietuviai kalba. Nepaisant tokių nesusipratimų, Justo teigimu, aplinka puiki – visi draugiški, bendrauja.
Lietuviai, J. Dauparo teigimu, studijuoja įvairius dalykus, gal kiek rečiau ekonomiką, teisę ir mediciną, mat šiose srityse mokslus sunku krimsti ne vien dėl kalbos, bet ir dėl didelės konkurencijos. „Čia ir tarp pačių anglų konkurencija didelė. Jie suvažiuoja iš privačių mokyklų, kur specialiai paruošia stojimui“, – pasakojo vaikinas.
Priklausys nuo aplinkybių
„Jei būčiau neįstojęs rudenį, kitais metais vėl būčiau bandęs. Kai žinai, kad gali, nesinori nuleisti rankų“, – stojimą į Kembridžą prisiminė J. Dauparas, kaip ir T. Kartanas, šią svajonę pradėjęs puoselėti gana anksti.
Nors ir olimpiadų laimėtojas, Justas teigia: tokioje garsioje švietimo įstaigoje svarbiau ne tai, ką moki, o kaip sugebi mokytis. Panevėžietis pataria drąsiai rinktis studijas Kembridže ir tikina, kad įmanoma įstoti ne tik į bakalauro studijas, bet, baigus neblogą universitetą, ir į magistrantūrą. Nors konkursas nėra menkas.
O štai ar patys vaikinai po mokslų grįš į Lietuvą, jie atvirai prisipažino dar nežinantys.
„Iš karto į Lietuvą grįžti būtų sunkoka, – aiškino J. Dauparas. – Reikės grąžinti paskolą. Kažin ar bus galimybė uždirbti tiek Lietuvoje...“
T. Kartanas tikina norintis sugrįžti, tačiau nežinantis, kaip bus iš tikrųjų – per mažai dar laiko praėjo nuo studijų pradžios. Be to, vaikinas dar nėra nusprendęs, ar, gavęs bakalauro diplomą, tęs studijas toliau.
Tadas sako, kad stodamas į užsienio universitetą norėjęs įgyti daugiau patirties, geriau išmokti kalbą. „Jei būsi geras specialistas, tavęs reikės ir čia, Lietuvoje“, – neabejoja.
Šiuo metu T. Kartanui svarbiausia užduotis – išmokti matematikos kalbą, mat kol kas šį vienintelį dalyką tik ir studijuoja.
Tadas prisipažino viename Lietuvos naujienų portale skaitęs nuomonę, kad baigusieji Kembridžą bus labai vienpusiški, mažiau išsilavinę, mat nedėstoma filosofija ir kiti lygiagretūs dalykai.
„Jei žmogus įstojo į tokį universitetą, jis yra protingas ir gali domėtis visais tais dalykais neverčiamas“, – nesutinka su tokiu požiūriu panevėžietis, nesijaučiantis mažiau išsilavinęs nei namuose studijuojantys tautiečiai.
Ne taip brangu, kaip atrodo
Už mokslus Kembridže mokėti reikia visiems be išimties – nemokamų vietų čia tiesiog nėra.
T. Kartanui studijos atsieina 13 tūkst. litų per metus. Palyginti su kainomis kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose, tai, vaikino nuomone, suma už trejus bakalauro studijų metus susidarys ne itin didelė. Kita vertus, Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykdžius švietimo reformą nuo 2012 metų naujai įstojusieji mokės jau po 27 tūkst. litų.
Užtat paskolų suteikimo sąlygos čia geros. Pinigus galima sugrąžinti per ilgą laiką, o jei neuždirbi tam tikros sumons, tai kurį laiką ir visai nereikia mokėti, o ir mokant atskaičiuojama gana nedaug.
Tik britiškųjų būstų kainos drasko kišenę. Visa laimė, kad Europos Sąjungos šalių piliečiams sudarytos palankios gyvenimo sąlygos: jei studento tėvų metinis uždarbis nesiekia tam tikros ribos, suteikiama stipendija. Kadangi Lietuvoje uždarbiai nėra dideli, dauguma lietuvių, T. Kartano žiniomis, šią stipendiją gauna. Pats Tadas teigė ją atiduodantis už gyvenamąjį būstą, o pinigų maistui tenka prašyti tėvų. „Todėl norėčiau tėvams padėkoti, kad padeda“, – nuoširdžiai kalbėjo vaikinas, prisiminęs, kad mama iš pradžių nelabai džiūgavusi dėl sūnaus pasirinkimo studijuoti toli nuo namų.
J. Dauparo tėvai taip pat iš pradžių abejojo. „Aš daugiau norėjau nei jie, tačiau vėliau sutiko“, – sako vaikinas. Dabar, Justo teigimu, namiškiai kartais net nusistebi, jog nesijaučia, kad sūnus mokosi užsienyje – namuose jo nebuvo tik du mėnesius.
Galimybių daug, laiko – mažai
Kembridže, T. Kartano teigimu, pagrindinė transporto priemonė yra dviratis – autobusu važinėtis per brangu, o automobilis šiame mieste – prabanga.
Ir dar vaikiną anglai stebina sveiku gyvenimo būdu: lietuviai termometro stulpeliui nukritus bent vieną laipsnį žemiau nulio išsitraukia šiltas striukes, o anglai vaikšto mūvėdami šortus.
Kembridžo studentai negali skųstis laisvalaikio praleidimo galimybių pasirinkimu – yra daug įvairių brolijų, čia aktyviai sportuojama, itin populiarūs chorai, irklavimas. „Bet visam tam reikia laiko, o matematikui jo sunku rasti“, – prisipažįsta T. Kartanas. Tad kai turintis jo, teigė žaidžiantis krepšinį, užsukantis į muzikos kambarį „pažaisti su instrumentais“. Mėgsta paplaukioti ir nemokamame baseine.
Tik progos pakeliauti po šalį panevėžiečiai dar kol kas neturėjo. Bet jų planuose – kada nors aplankyti Oksfordą, apžiūrėti ir Londoną.
Daiva SAVICKIENĖ
