„Tas, kuriam užteko kantrybės pirmadienį išsėdėti iki vakarinių žinių per televiziją „Rossija“, prieš pat jos pabaigą, buvo apdovanotas, – pažymi „Der Spiegel“ Maskvos žurnalistas Benjaminas Bidderas. 35-ąją laidos minutę naujienų laidoje paskelbta apie „Panamos ataskaitą“. Kaltinimai, iškelti politikams ir žymiems viso pasaulio žmonėms, faktiškai neturi jokio pagrindo – tokia televizijos pozicija. Buvo paminėti Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, Ukrainos vadovas Petro Porošenka, Lionelis Messi ir Jackie Chanas.
Maža to, pažymima leidinyje, Rusijos žurnalistai akcentavo tai, kad ataskaita buvo paruoštas Tarptautiniame žurnalistinių tyrimų konsorciume (ICIJ), kuris įsteigtas Vašingtone, yra finansuojamas JAV fondų ir yra asmeniškai prižiūrimas JAV užsienio politikos vado Johno Kerry.
„Apie vokiškąjį „Süddeutschen Zeitung“, kuris ir gavo duomenis iš anoniminio šaltinio ir kuriais ji vėliau pasidalijo su kitais žurnalistais, o taip pat ir ICIJ, naujienose net nebuvo paminėti“, – tęsia B. Bidderas.
Nepaisant to, kad žurnalistinio tyrimo metu buvo skirta daug dėmesio su Rusijos valdžios asmenimis susijusias duomenimis, šios šalies žiniasklaida pasaulį sujaudinusį skandalą nušvietė itin skurdžiai. „Aidas, kurį sukėlė paviešinta informacija, pasirodė kuklus ir dėl kitos priežasties: jis jau nieko nebenustebino“, – teigiama „Der Spiegel“.
Tuo metu kai paviešinus informaciją kai kurių šalių pirmieji asmenys sulaukė didžiulio spaudimo, „Vladimirui Putinui nėra ko baimintis. Reguliarus jo artimųjų aplinkos aktyvumas nesuteikia jam pavojaus“, įsitikinęs straipsnio autorius. Ir Romanas Aninas, žinomas „Novaja Gazeta“ žurnalistas, aktyviausiai dirbęs su „Panamos dokumentais“, nesitiki gyventojų reakcijos. Prie to jis, kaip pats pasakojo „Echo Moskvy“, jau priprato.
„Laukia nusivylimas visų tų, kurie tiki, kad rusai nukreips savo įtūžį į elitą, jeigu bus informuoti dėl jų machinacijų. Liūto dalis gyventojų šalyje yra ganėtinai gerai informuota apie neįtikėtinai sėkmingą Putino dziudo laikų draugų verslą, apie staigų Kremliaus pažįstamų šuolį į pačių turtingiausių Rusijos žmonių sąrašą“, – pažymi B. Bidderas. Autorius primena apie Olimpines žaidynes Sočyje, kai „kiekvienas rusas žinojo apie iki 50 mlrd. išaugusias žaidynių išlaidas, apie statybinius užsakymus, kurių kuriuos kiekvieną sykį gaudavo vieni ir tie patys milijardieriai. Ir kartu su tuo, anot apklausų, 69 proc. gyventojų nekantraudami laukė sporto renginių“.
„Mano vadovas apsimeta, kad moka man atlyginimą, aš apsimetu, kad dirbu“, – straipsnio autorius vokiečių skaitytojams pateikia seną sovietų išmintį, nepraradusią savo aktualumo ir šiandien. „Rusai ypač aršiai nesipriešina pasakoms apie „krištolinį žmogų“, tačiau tai automatiškai ir nereiškia, kad jie jomis tiki“, – aiškina autorius.
Pasak rašytojo Sergejaus Šargunovo, kurio žodžius cituoja leidinyje, atskleidimai, panašūs į „Panamos dokumentus“, Rusijoje turi nulinį efektą. „Skaidrumo kampanijų“ skaičius veikia blaivinančiai. „Žmonės pradeda automatiškai galvoti, kad šių paviešinimų pagalba kažkas siekia tam tikrų savo politinių tikslų“.
„Problema jau nebėra tame, kad reikia įrodyti Putino aplinkos korupciją. Daug rimtesnis iššūkis – tai ištiesinti kreivą rusų pasaulio suvokimą“, – reziumuoja autorius.
