Ieško lavonėlių
Lenkė Beata Z. (41 m.) ją aplankiusiai socialinei darbuotojai pasakė turinti tik du vaikus – 7 ir 10 metų, – kurie dabar auga pas globėjus. Tačiau seniūnijos darbuotojos buvo pastebėjusios, jog vasarą Beata buvo nėščia, o Hipolitovo kaime esančiame ūkyje, kuriame moteris gyveno su nauju sugyventiniu, naujagimio nėra. Socialinės darbuotojos kreipėsi policiją ir šios pareigūnai netrukus apsilankė Beatos Z. namuose. To, ką jie surado, niekas nesitikėjo – ūkis buvo virtęs tikru naujagimių kapinynu...
Paaiškėjo, jog nuo 1998 iki 2012 metų Beata Z. pagimdė 8 vaikus, iš kurių gyvi liko tik du. Įtariama, kad visi kūdikiai – 2 mergaitės ir 4 berniukai, gimę 1998, 2000, 2003, 2008, 2010 ir 2012 metais – buvo gyvi, tačiau motina juos nužudė. Du lavonėliai buvo rasti paslėpti rūsyje, dar du – palėpėje, o penktą motina sakė įmetusi į netoli namų esančią kūdrą. Iškviesti ugniagesiai keletą dienų siurbė iš kūdros dumblą, bet kūdikio palaikų kol kas nerado. Vis dar neaišku ir kas nutiko šeštajam kūdikiui – neoficialiai teigiama, jog Beata Z. apie jį išvis neužsimena.
Trims mėnesiams suimtai vaikžudei žadama skirti psichiatrinę ekspertizę, o pagal kūdikių lavonėlių DNR ekspertai tikisi nustatyti, kas buvo jų tėvas (ar tėvai). Tyrimą atliekantys kriminalistai sakė, jog tik dabar ieškoti vaikų susizgribta dėl to, jog Beata Z. visus nėštumus slėpdavo ir niekas nė neįtarė, jog motina nugalabijo mažiausiai 5 ką tik gimusius savo vaikus.
Šis šiurpus nusikaltimas katalikiškoje Lenkijoje, kur abortas leidžiamas tik jeigu gresia pavojus motinos arba vaisiaus gyvybei, arba nėštumas būna išžaginimo padarinys, sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą. Vieni reikalauja grąžinti mirties bausmę, kiti piktinasi aplaidžiai dirbusiais pareigūnais ir socialinių reikalų darbuotojais.
Kol kas tyrimą kuruojantis prokuroras Janušas Sobieskis atsisako atskleisti, ką pasakojo apklausiama vaikžudė. „Tyrimas dar labai ankstyvos stadijos, tad detalių atskleisti negalime. Tikimės, kad artimiausiu metu paaiškės daugiau šio nusikaltimo aplinkybių“, – sakė prokuroras.
Smeigė 100 kartų
Kitai lenkei – Elžbietai Plačkovskai (40 m.), jau 12 metų gyvenančiai Jungtinėse Amerikos Valstijose, – prieš keletą dienų pareikšti įtarimai žiauriai nužudžius savo 7 metų sūnelį Justiną ir penkiametę kaimynės dukrelę Oliviją, kurią jai buvo patikėta prižiūrėti.
Pasibaigus naktinei pamainai slaugė Marta Dvorakovski skubėjo į namus, esančius Napervilio mieste, Ilinojaus valstijoje, keliasdešimt kilometrų už Čikagos. Juose savo draugei ir kaimynei E. Plačkovskai prižiūrėti ji buvo palikusi savo dukrelę Oliviją, o kad būtų linksmiau, E. Plačkovska buvo atsivedusi ir savo sūnų Justiną.
Taigi Marta Dvorakovski labai nustebo, kai rado savo namų duris užrakintas, o kieme nebuvo matyti Oliviją prižiūrėti turinčios E. Plačkovskos automobilio. Nieko nelaukdama Marta paskambino į policiją ir pranešė, kad jos dukrelė galinti būti pagrobta.
Į įvykio vietą atskubėję policininkai išlaužė namo duris ir įėję sustojo it stabo ištikti... Krauju buvo aptaškytos vieno kambario sienos, grindys ir baldai, kraujo balos telkšojo virtuvėje bei koridoriuje. Ant lovos gulėjo sudarkytas mažosios Olivijos kūnelis, o šalimais ant grindų – sumaitotas Justinas. Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatė, jog berniukui į galvą, krūtinę, nugarą, rankas ir kaklą peiliu smeigta ne mažiau kaip 100 kartų, o Olivijai – 50...
Šalia vaikų lavonėlių subadyti tysojo ir du šeimos šunys. „Tai buvo sukrečiantis vaizdas. Protu nesuvokiamas siaubas. Nieko panašaus nebuvau matęs per visus savo tarnybos metus“, – vėliau sakė nužudymo vietoje apsilankęs Napervilio policijos pareigūnas Luisas Kamisas.
Nuskubėjo į bažnyčią
Netrukus paaiškėjo šiurpios to vakaro detalės. Atvykusi prižiūrėti draugės dukrelės, E. Plačkovska pirmiausia abu vaikus nusivedė į bažnyčią. Grįžusi į Martos ir Olivijos namus, paliko vaikus žaisti kambaryje, o pati išėjo telefonu pasišnekėti su vilkiko vairuotoju dirbančiu vyru Arturu. Sutuoktiniai susiginčijo – kaip vėliau paliudijo kaimynai, šios šeimos gyvenime ginčai buvo dažni ir audringi. Šįkart kivirčas kilo dėl to, jog Elžbieta norėjo grįžti gyventi į Lenkiją, o su turistine viza prieš daugiau kaip dešimtmetį į Ameriką atvykęs Arturas žvalgytis į gimtinės pusę nė neketino.
Po kivirčo su sutuoktiniu įpykusi E. Plačkovska grįžo į kambarį, kuriame abu vaikai šokinėjo ant lovos. Paliepusi jiedviem nulipti ant žemės ir klauptis, ji pastvėrė virtuvinį peilį ir tarė sūnui: „Klaupkis ir melskis – tu netrukus pateksi į dangų“. Kai vaikas pamatė motinos rankoje peilį ir pajuto pirmąjį dūrį, ėmė maldauti liautis ir jo pasigailėti, bet E. Plačkovska nė neketino to daryti... Subadžiusi sūnų, ji puolė prie Olivijos. Mergaitė verkdama irgi prašė jos neskriausti, tik E. Plačkovska nepaisė ir jos maldavimų...
Tada žudikė peiliu dar užbadė abu tų namų šunis. Paskui vieną kruviną peilį nuo dūrių nulinkusia geležte įmetė į virtuvės kriauklę, kitą išsinešė į automobilį. Užrakinusi namų duris E. Plačkovska pasuko bažnyčios link, bet ši jau buvo uždaryta. Tuomet iš savo mobiliojo telefono paskambino į bažnyčią ir autoatsakiklyje paliko keletą padrikų žinučių – vienoje jų prisipažino padariusi baisų dalyką ir prašė pagalbos.
Kūrė istorijas
Galiausiai telefoną išmetusi pro automobilio langą, E. Plačkovska nuvažiavo pas giminaitį ir pripasakojo, atseit buvusi užpulta. Iškviesta policija ją suėmė vis dar vilkinčią vaikų krauju aptaškytais drabužiais.
Apklausiama E. Plačkovska ėmė paistyti įvairiausias istorijas. Pirmiausia ji pareiškė, jog į namą įsiveržę užpuolikai, nužudę abu vaikus ir pabėgę. Tada persigalvojo ir ėmė pasakoti, kad nužudyti mažylius jai pačiai liepęs balsas – girdi, jiedu buvę apsėsti ir tik atimdama gyvybes ji galėjusi išvaryti šėtoną. Dar po kurio laiko E. Plačkovska pasakė, jog įsiutusi dėl to, kad vaikai jos neklausę. Galiausiai pasakė, jog sūnų nužudžiusi tam, kad įskaudintų vyrą, o Oliviją – kad neliktų liudytojos. „Norėjau, kad vyras kentėtų taip, kaip aš kentėjau gyvendama su juo“, – pareiškė E. Plačkovska. Žudikė pasakojosi, jog vyro beveik nebūdavę namie, vairuodamas vilkiką jis nuolat būdavęs kelyje, o ji besijautusi vieniša ir nevertinama. Be to, ją gniuždęs ir žeminęs tarnaitės darbas, ji besitikėjusi gerokai aukštesnių pareigų, todėl svajojusi grįžti į Lenkiją.
E. Plačkovskos vyras teisme neigė, jog prieš pat vaikų nužudymą susikivirčijęs su žmona, o šiaip jųdviejų santykiai buvę geri. Dieną prieš tragediją žmona jam sakiusi, kad jį mylinti. Nei sutuoktinių Plačkovskių artimieji, nei draugai vis dar negali patikėti, kad E. Plačkovska galėjo įvykdyti tokį žiaurų nusikaltimą – daugelis tikino, jog septynmetį sūnų ji labai mylėjusi, nuolat leisdavusi laiką drauge.
Niekada neteistai, tik prieš 10 metų už vairavimą išgėrus baustai E. Plačkovskai už dviejų mažamečių nužudymą gresia įkalinimas iki gyvos galvos. Jei kraupiąją žmogžudystę būtų įvykdžiusi prieš daugiau kaip metus – iki 2011 metų kovo, ji būtų galėjusi atsidurti elektros kėdėje. Dabar Ilinojus jau yra tapęs 16-ąja valstija, atsisakiusia mirties bausmės.
