Tačiau kai Deividas atvyko į galutinę autobuso stotį – miestą vakarinėje Rusijos dalyje – vietos pareigūnai jį išsiuntė į vaikų globos namus, nes jam dar nebuvo 18 metų. Jie pasakė, kad jis turės likti ten, kol sulauks pilnametystės, ir atėmė jo pasą, rašo „The Guardian“.
Deividas Rusijos vaikų globos namuose gyveno aštuonis mėnesius, o išsilaisvinti jam pavyko tik padedant buvusiems jaunimo klubo vadovams, kurie karo pradžioje evakavosi iš Mariupolio į Kyjivą, bei slaptam rusų savanorių tinklui, kuris veikia šešėlyje ir padeda ukrainiečiams išvykti iš Rusijos.
Savo pavardės atskleisti nenorėjęs Deividas yra vienas iš tūkstančių Ukrainos vaikų, kurie, kaip manoma, buvo deportuoti ir be suaugusiųjų palydos išsiųsti į Rusiją. Tačiau skirtingai nei šis jaunuolis, manoma, kad dauguma į Rusiją perkeltų vaikų buvo iš globos namų ir dabartinė jų buvimo vieta yra nežinoma.
Pačios Rusijos viešai skelbiamais duomenimis, mažiausiai 400 iš Ukrainos paimtų vaikų buvo įvaikinti rusų šeimų. Ukrainos teigimu, tokie Rusijos veiksmai turėtų būti laikomi genocidu, nes ji priverstinai perkelia vaikus iš vienos tautinės grupės į kitą.
Deividas yra muzikai gabus paauglys, turintis net keturių oktavų diapazoną. Jis pasakojo, kad tai nelabai rūpėjo jo motinai, bet kiti pripažino jo muzikinius gebėjimus. Jis tapo vieninteliu berniuku, kuris gavo atlygį už dainavimą Mariupolio bažnyčios chore.
Prieš karą Deividas jau buvo išsikraustęs iš savo motinos buto Mariupolyje ir glaudėsi įvairių savo draugų namuose. Deividas pasakojo, kad visą jo gyvenimą motina daug gėrė. Jis prisimena, kad jai svarbiau buvo nusipirkti alkoholio, o ne kitų būtinų dalykų.
Likus dviem dienoms iki invazijos, Deividas kartu su savo draugais iš didelės Mariupolio LGBTQ bendruomenės dalyvavo proukrainietiškoje demonstracijoje. Deividas pasakojo sugiedojęs Ukrainos himną susirinkusiai miniai, tiesa, ne taip puikiai, kaip norėjo, bet: „Tai nesvarbu. Svarbu tai, kad dainavau.“ Trečiąją invazijos dieną, jis vėl giedojo Ukrainos himną miesto centrinėje aikštėje, kai rusai jau buvo netoli jo miesto, kairiajame, tai yra rytiniame, Kalmiuso upės krante.
„Po kovo 1-osios nebebuvo elektros ir interneto, taigi supratau, kad atėjo pabaiga, – kalbėdamas apie Mariupolį, sakė Deividas. – Miestas jau buvo padalintas. Kairiajame krante esantys žmonės teturėjo kelias dienas, jeigu ne valandas, pabėgti. Aš gyvenau dešiniajame krante.“
Naktį prieš invaziją, Deividas nakvojo pas savo močiutę. Pas ją jis liko iki kovo 8-osios – moters dienos Ukrainoje – kai jis nusprendė aplankyti savo motiną, kadangi ji jo laukė. Deividas prisimena visur krentančias bombas. Jis pasakojo, kad jie buvo įkalinti, todėl, kad išgyventų, jis, kaip ir visi kiti jo kaimynai, pradėjo plėšti.
Kai Deividas atvyko pas savo mamą, ji labai apsidžiaugė jį matydama. Tačiau tuomet ji jau gyveno su vyru, kurį Deividas apibūdino kaip „visišką prorusišką pusgalvį“. Deividas teigia, kad tuo metu mieste veikė dvi radijo stotys: prorusiška ir ukrainietiška. Vos šis vyras atsikeldavo, namuose skambėdavo prorusiškoji.
„Negalėjau užmigti. Nebegalėjau sutramdyti savo agresijos. Pareikalavau sužinoti, kodėl jis turi jos klausytis. Suknistas Solovjovas“, – sakė Deividas, omenyje turėdamas patį žymiausią Rusijos propagandistą. Deividas paaiškina, kaip transliuojama propaganda pasikeitė vos per kelias dienas: pirma, visi ukrainiečiai buvo geri, tada jie visi tapo naciais ir juos reikėjo žudyti.
Jo motina sakė, kad jie klauso rusiško radijo, nes per jį „sako tiesą“. Tada ji pradėjo kaltinti Deividą esant „ukrainiečiu“, identifikuodama save kaip rusę. Jis grįžo pas savo močiutę, kurios nuomonė apie Rusijos propagandą vaikinui buvo artimesnė. Eidamas gatvėmis ir kiemais vaikinas matė yrančius kūnus.
„Bet ji buvo tokia pavargusi“, – teigė Davidas, kalbėdamas apie močiutę. Ji mirė praėjus dviem savaitėms, kai jis paliko Mariupolį.
Tada į šią vietą įžengė rusų kariai. Jie sustabdė vaikiną, kai šis ėjo gatve dainuodamas. Jie liepė jam nusirengti ir atsistoti prie tvoros. „Jie klausė manęs: „Ar nematei krapų?“ – taip yra pravardžiuojami ukrainiečiai arba, šiuo atveju, Ukrainos kariai.
Rusijos valdžia pradėjo siūlyti evakuotis ir Deividas nusprendė surizikuoti. Šalia jo autobuse sėdėjusi moteris, apsimetė, kad yra jo globėja patikros ir filtravimo punktuose. Tačiau atvykus į Rusiją, moteris pasakė, kad ji negali pasirūpinti Deividu. Deividas buvo išvežtas į vaikų globos namus.
Ten Deividas pareiškė darbuotojams, kad nori grįžti į Mariupolį. Jis paskambino savo motinai ir bandė ją įkalbėti atvykti jo pasiimti. Tačiau ji atsisakė.
Per šį laiką Deividas rado paguodą muzikoje. Slėpdamasis skalbinių spintoje mobiliuoju telefonu, kurį per Rusijos savanorius jam atsiuntė Mariupolio jaunimo grupės lyderiai, įrašė du albumus. Juose jis derina tradicinę ukrainiečių liaudies muziką ir poeziją su elektronine muzika. Internete paviešinto albumo aprašyme Deividas rašo: „Tikiuosi, kad tai patiks net tiems, kurie nemėgsta liaudies muzikos... Deja, šiuo metu esu tremtyje kaip ir Tarasas“, – turėdamas omenyje Ukrainos poetą, kuris buvo priverstas gyventi Rusijoje dėl savo nacionalistinių ukrainietiškų pažiūrų.
Pasak Deivido, vaikų globos namai buvo slegianti vieta. Maitinimas, laikas lauke ir miegas buvo kruopščiai suplanuoti ir jis beveik neturėjo galimybės pabūti vienas. Vietinėje mokykloje, jis buvo perkeltas dviem klasėmis žemiau, kad galėtų susipažinti su Rusijos istorija ir kitais Rusijos mokymo programos dalykais.
Viena iš Deivido dainų:
Deividas garsiai kalbėjo apie savo proukrainietišką poziciją ir invaziją, o tai labai nepatiko aplinkiniams suaugusiems. Jis taip pat patyrė patyčias. Vienas berniukas grasino jį sumušti: „Paėmiau jo ranką, pridėjau prie savo veido ir pasakiau: „Na, tai prašom.“
Spalio pradžioje Deividas sužinojo, kad gali iš čia išvykti, jeigu jo mama duos leidimą trečiajai šaliai: „Jaučiausi, lyg nuo mano pečių būtų nukritusi sunki našta.“ Vaikų globos namų darbuotojai teigė nepasiūlę jam tokios galimybės, nes Deivido mama buvo jam „abejinga“.
Per tą patį rusų savanorių tinklą, kuris parūpino vaikinui telefoną, buvo sukurtas planas išlaisvinti Deividą iš Rusijos. Rusijos savanorė, prisidengusi dalyvavimu proputiniškos pagalbos organizacijos veiklose, tapo apsimestine Deivido globėja. Prireikė net kelių savaičių įtikinti Deivido motiną nueiti pas notarą Mariupolyje, bet galiausiai ji tai padarė.
„Jie gavo pinigų notarui, viskam. Jie grąžino mane į Ukrainą visiškai nemokamai“, – džiaugėsi Deividas. Kelionė truko mažiau nei savaitę. Kiekviename etape jį lydėjo nauja savanorių grupė, su kuria jis praleisdavo naktį, o kitą dieną išvykdavo į kitą kelionės etapą.
Dabar Deividas gyvena viename Kyjivo hostelyje ir planuoja panaudodamas sceninį slapyvardį „TRUFFIKSS“ įrašyti trečiąjį albumą, kuris, jo įsitikinimu, turi būti sukurtas naudojant tik gyvus, o ne elektroninius, muzikos instrumentus.
