Freddie ir Truus Oversteegen, dvi sesės, kartu su savo geriausia drauge Hannie Schaft, apsirengusios dailiausiais savo drabužiais ir pasipuošusios dailiu makiažu, eidavo į barus, medžiodamos nieko neįtariančių aukų.
Jaunos merginos, kurios aktyviai dalyvavo olandų pogrindinėje kovoje Antrojo pasaulinio karo metu, flirtuodavo su nacių kariais ar olandų kolaborantais. Tuomet, mirksėdamos naiviomis ir gražiomis akutėmis, jos taip ištraukdavo iš jų svarbios informacijos.
Merginos įsiviliodavo juos į miškus, su „romantiško pasivaikščiojimo“ pretekstu – tuomet nušaudavo.
Freddie ir Truus išgyveno karą, tačiau jų draugė Hannie, daug garsesnė už seses, nacių buvo sučiupta ir nužudyta likus trims savaitėms iki karo pabaigos.
Teigiama, kad paskutiniai jos žodžiai buvo „Aš šaudau geriau“, kuomet vienas iš egzekuciją atlikusių vokiečių ją sužeidė pirmojo šūvio metu.
Seserys kovotojos
Apie neseniai mirusias seseris knygą išleidusi Sophie Poldermans „The Independent“ pasakojo, kad jaunosios merginos buvo „ypatingai drąsios moterys“:
„Aš nebūčiau norėjusi atsidurti jų kailyje. Jos pradėjo nuo pačios rezistencinės veiklos apačios – platino uždraustus laikraščius, pasakojančius apie nacių karius. Dviračiais vežiojo juos į numatytus iš anksto taškus. Jos taip pat rūpinosi besislapstančiais žydais, kuriems parūpindavo padirbtų dokumentų“.
Jaunos merginos, anot liudininkės ir knygos autorės, dviračiais vežiodavo žydų vaikus iš slėptuvės į slėptuvę. Tam, kad šie nebūtų įsitempę, kelionės metu merginos dainuodavo.
Tačiau vėliau jų vaidmuo rezistencinėje kovoje ženkliai išaugo, kaip ir pavojus merginų gyvybėms.
„Jos naudojo sprogmenis traukinių bėgių ir pačių traukinių sprogdinimui, kad vokiečiai negalėjo transportuoti karių, ginklų ar žydų, – aiškina knygos autorė. – Tai buvo sunkesnis rezistencijos būdas. Jie norėjo užtikrinti chaosą geležinkelio linijoje“.
Netrukus jos pradėjo medžioti ir pačius nacių karius – pasipriešinimo vadovybė netgi nurodydavo konkrečius taikinius.
S. Poldermans įsitikinimu knygoje minimos olandės buvo vienintelės trys moterys, kurios viliojo ir žudė nacius Nyderlanduose.
„Jos eidavo į barus ir flirtuodavo su tais kariais, kikendavo ir šypsojosi, buvo koketiškos mergaitės. Tuomet pareikšdavo, kad „galime eiti romantiškai pasivaikščioti į mišką“. Jos įsiviliodavo tuos vyrukus į miškus, iškvosdavo juos ir vietoje nušaudavo. Freddie tuomet buvo apie 16, Truus 18, o Hannie – 21 metai. Jos pradėjo 1943-ųjų vasarą ir tęsė iki pat karo pabaigos“, – cituojama knygos autorė.
Pasak jos, Hannie visuomet pasipudruodavo prieš atlikdama misiją, nes norėjo „mirti graži“, jeigu naciai ją sučiuptų.
Pasak knygą parašiusios ir asmeniškai merginas pažinojusios S. Polderman, jos niekada nėra permiegojusios su naciais ir turėdavo dažnai keisti savo veiklos vietoves, kad nebūtų atskleistos. Slėpti savo „darbą“ teko nuo visų – net draugų ar šeimos.
Seserys taip ir neatskleidė, kiek nacių nužudė per tuos kelerius metus – Freddie sykį S. Polderman pasakė: „Žmogus neturėtų klausti kareivio tokių dalykų“.
„Jos padarė tai, ką padarė, nes tai ir turėjo būti padaryta, – įsitikinusi S. Polderman. – Jos tikėjo teisingumu. Jos nemanė, kad yra koks nors kitas būdas. Tuo pat metu, jos stengėsi išlikti žmonėmis. Kentėjo nuo depresijos, naktinių košmarų ir to, ką dabar vadina potrauminio streso sindromu“.
