Susipažinkite, Pavelas Chodorkovskis, 25 metų interneto projektų kompanijos „New Media Internet“ direktorius bei kažkada turtingiausio, o dabar žinomiausio Rusijos kalinio Michailo Chodorkovskio sūnus.
Rb.ru žurnalistė su juo susitiko prestižinio New Yorko rajono – Chelsea – kavinėje. „Prieš mane sėdi patrauklus brunetas ir vis negaliu suprasti, panašūs jie ar ne (su tėvu – aut.)“, – rašo žurnalistė Nadežda Pomeranceva.
Nepaisant jauno amžiaus, tankiuose vaikino plaukuose jau matomi žili plaukai, o kai jis pasuka galvą – atrodo beveik 100 proc. kaip tėvas. P.Chodorkovskis pastebi, kad anksti atsiradę žili plaukai – paveldimi, dar vaikystėje tėvas jam sakė, kad vienintelis būdas išvengti šio dalyko – pasirinkti sau „lengvą gyvenimą“, be nuotykių. Tą patį jo tėvui kažkada sakė Pavelo senelis.
Galima teigti, kad Pavelas patarimu pasinaudojo: jis turi darbą, butą ir šeimą – žmoną bei 15 mėnesių dukrą Dianą. Jis baigė prestižinę mokyklą Šveicarijoje, vėliau išvyko mokytis į Ameriką Bostono „Babson“ koledže, kur, po dviejų ten praleistų mėnesių, sužinojo apie tėvo areštą.
Bilietas į Maskvą anuliuotas, o kartu su juo – ir buvęs gyvenimas. Prasidėjo naujas, mažiau ramus ir labiau atsakomybės reikalaujantis gyvenimo etapas.
Pavyzdžiui, darbas nekomerciniame fonde „Šiuolaikinės Rusijos institutas“, kur Pavelas užima prezidento pareigas, tačiau negauna atlyginimo. Jis taip pat organizuoja daugybę akcijų, piketų ir susitikimų tėvui ginti bei susitinka su žurnalistais, su kuriais kaskart kalba apie žmogų, kurio balsą paskutinįkart girdėjo prieš septynerius metus. Būtent tada Michailas Chodorkovskis atskrido į JAV pažiūrėti, kaip įsikūrė jo vyresnysis sūnus – jau nebe mokyklinukas, bet Bostono studentas. O tada viskas baigėsi.
Tuo metu jau mokiausi Bostone, - pasakoja Pavelas, - ir įsiliejau į visiškai priešingą, nei mokykloje Šveicarijoje, bendravimo ratą. Besimokydamas Šveicarijoje buvau įsižeidęs dėl to, kad tėvas ribojo man duodamus pinigus, tačiau universitete to nebeliko. Tiesiog tai buvo visiškai kitoks bendravimo ratas, kur buvo privilegijuotų aplinka. Bostone buvo visai kitoks gyvenimas. Įprastas koledžas. Nors, palyginus su kai kuriais kitais užsienio studentais, pavyzdžiui, indais, aš buvau vargšas vaikinas.
Kas Jus jungia su Vokietijos krikščionių demokratų partija? Kai su senele buvote Bundestage, padėkojote už „politinį stebėjimą ir palaikymą“.
Jungia tai, apie ką Jūs užsiminėte: jie mus politiškai palaikė. Stengiamės bendrauti su visomis teises ginančiomis organizacijomis ir politinėmis partijomis, įskaitant ir tas, kurios gali suteikti mums palaikymą. Mes su senele nuvykome į Vokietiją, susitikome su partijos atstovais, papasakojome, kaip praėjo antrasis teismas, paprašėme palaikymo ir pareiškimo, kad taip negalima, Vokietija stebi. Jie mums tai suteikė. Iš esmės, tuo mūsų santykiai ir baigiasi.
Tačiau tai labai utopiška. Užsieniečius, pavyzdžiui, amerikiečius, šiandien labiausiai jaudina jų vietos problemos, kurių jiems netrūksta.
Būtent dėl to mes ir susitinkame su užsienio politikais, įskaitant ir Amerikoje, kad galėtume pakeisti šią situaciją, atkreipti dėmesį. Būtent dėl to ir rengiame akcijas. Didelio heroizmo, kad išeisi į gatvę su plakatu, aišku, nėra. Tačiau tai tiesiog pilietiškos pozicijos išraiška. Kuomet savo nuomonę išreiški tik internete, tinklaraščiuose – tai ir gyveni „virtualios demokratijos“ situacijoje. Tiesa, kai kuriems tai patinka.
Kalbant apie opoziciją užsienyje, be abejo, negalima neprisiminti Londono ir vietinių „nesugrįžtančiųjų“, pavyzdžiui, politinio bėglio Boriso Berezovskio...
Su jais aš neturiu nieko bendro. Jie išvyko dėl savo priežasčių, aš likau, dėl savo. Ir, kiek žinau, nei prieš, nei po arešto tėvas niekada nebendravo su Borisu Berezovskiu...
Kaip manote, Jūsų tėvas nujautė tai, kas su juo atsitiks?
Manau, kad jeigu jis būtų žinojęs, jog jam nepavyks laimėti pirmojo proceso, jis nebūtų sėdęs į kalėjimą bei supratęs, kad už jo ribų gali Platonui (Lebedevui – aut.) daug daugiau padėti, nei kalint kartu su juo.
Ar bendraujate su buvusiais tėvo sąjungininkais, pavyzdžiui, su Nevzlinu?
Su kai kuriais – taip. Taip susiklostė istoriškai. Bendrauju su Vladimiru Dubovu, Leonidu Nevzlinu. Esame bičiuliai. Kai jie atvyksta į JAV, susiskambiname, susitinkame. Tačiau nepasakyčiau, kad dažnai kontaktuojame: pradėjome bendrauti tada, kai įkalino tėvą.
Taigi, faktiškai, kovą už „JUKOS“ vyksta nekonsoliduotai?
Priklauso nuo to, kur. Yra tų, kurie gina „JUKOS“ interesus teisme, yra tų, kurie užsiima mano tėvo išlaisvinimu. Tai yra skirtingos komandos, tad, matyt, taip, tam tikros globalios strategijos nėra. Tačiau net po kompanijos iširimo, kiekvienas atsako už savo segmentus, atlieka savo pareigas. Egzistuoja „Jukos International“, kuris teisiasi su visais.
Daguma sako, kad jei Chodorkovskį paleis, jis taps prezidentu. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų ši galimybė – kaip į tai reaguotumėte? Ar jis būtų geras prezidentas? Ką reiškia „gyventi prie Chodorkovskio“?
Sunku įsivaizduoti. Aš būsiu pirmasis, bandantis jį atkalbėti nuo šios idėjos. Vieną kartą jau praradau tėvą, nuo to laiko praėjo jau 7,5 metų. Dar kartą prarasti jį metų metams, kai jis bus labai užimtas, kaip prezidentas, aš nenoriu. Taip, tai egoistiška, tačiau tiesa.
Ar Jūsų tėvas – griežtas žmogus?
Taip, mano tėvas – griežtas žmogus. Ar tai blogai? Geras rodiklis, kad 98-ų metų krizės metu, kai kompanijoje dirbo 100 tūkst. žmonių, nebuvo streikų, nors atlyginimai buvo užlaikyti 6 mėnesius. Jeigu jis nebūtų tironizavęs pavaldinių, vargu, ar žmonės būtų laukę.
Žinau, kad šį klausimą Jums jau greičiausiai yra uždavę, vis dėlto... Sakoma, kad Jūsų tėvas pasirašė sau nutartį tame pačiame Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos susitikime....
Kalbant apie šį plačiai žinomą susitikimą, tai, aišku, buvo lemiamas momentas. Putinas pamišo, kai jam pradėjo kalbėti apie korupciją ir sandėrį su „Severnaja neft“, greičiausiai dėl to, kad jam šis sandoris buvo žinomas, kadangi jis susijęs su artimais jam žmonėmis. Tačiau susitikimas buvo gana formalus, tad ten nebuvo nieko, kas Putinui būtų buvę netikėta. Iš viso sunku laukti konflikto protokolinio susitikimo metu.
Su kuriomis partijomis, kurias finansavo Jūsų tėvas, palaikote kontaktą? Juk jos gyveno iš dalies ir iš jo pinigų, nejaugi jiems neįdomus jo likimas?
Su niekuo. Jie nebuvo su manimi susisiekę. Vieninteliai, su kuriais man pavyko pabendrauti asmeniškai, be teises ginančių organizacijų, buvo Michailas Kasjanovas ir Gari Kasparovas.
Taigi Jūs užsiimate savo reikalais, o jie taip pat veikia savarankiškai - kaip politiniai partizaniniai judėjimai, nebendraujantys su užsienio filialu. O kaip Jūs planuojate keisti situaciją ir daryti revoliuciją? Ar „Putinai, išeik pats“?
Nesirengiu daryti jokių revoliucijų. Rusijoje revoliucija – beprasmis ir kruvinas reikalas. Su Putinu situacija tokia: 2012 metais jis gali, aišku, dalyvauti rinkimuose, ir, aišku, juos laimės. Tačiau geriau to nedaryti, nes nepasitenkinimas visuomenėje yra per didelis.
Kas yra alternatyva Putinui?
Alternatyva yra visada, reikia ją tinkamu metu pastebėti. Tačiau tai visai nereiškia, kad socialinio sprogimo metu gera būti prezidentu. Todėl aš, būdamas jo vietoje, likčiau premjero poste ir palikčiau Medvedevą prezidentu. Tačiau Putinas per daug bijo prarasti valdžią. Jis, aišku, turėjo savo vaidmenį, kurį puikiai suvaidino – nacionalinė savimonė, apsauga nuo išorinių priešų. Tačiau antrą kartą tai nebesuveiks. Jis per daug mėgsta žaliavas – visos jo kalbos visada baigiasi pokalbiais apie vamzdynus. Aišku, visi jį nepakankamai įvertino. Ir, taip, jis yra stiprus politikas. Deja.
