B. Obamos ir M. Romney reitingai yra beveik vienodi, ir tai išsaugo intrigą dėl rinkimų nugalėtojo iki pat balsavimo dienos. Tačiau jau dabar akivaizdu: kad ir katras taptų nauju JAV vadovu artimiausiems ketveriems metams, jam bus labai sunku įgyvendinti nubrėžtus užsienio politikos tikslus.
B. Obamai bus sunku dar ketverius metus dėtis, kad tariamas santykių su Maskva „įkrovimas iš naujo“ yra vertas sąjungininkų Centrinėje ir Rytų Europoje pasitikėjimo netekties. Kad egzistuoja perspektyvos įkalbėti Putiną sumažinti branduolinius arsenalus ir kartu sutikti su PRGS plėtra. Kad arabų pasaulio pagarbos Amerikai iliuzija yra verta Izraelio pasitikėjimo netekimo. Kad autoritarizmo pakeitimas į šariato įstatymus buvo vertas stabilių santykių su Egiptu ir Libija praradimo. Kad Osamos Bin Ladeno nužudymas buvo vertas Pakistano partnerystės praradimo, dėl kurio JAV karinė misija Afganistane tapo kritiškai priklausoma nuo Rusijos. Kad Amerika, mažindama karines išlaidas, sugebės apginti savo ir savo sąjungininkų Azijos ir Ramiojo vandenyno regione interesus tuo metu, kai Kinija skiria gynybai vis daugiau pinigų. Kad pagrindinė neigiamo užsienio prekybos balanso priežastis – neadekvatus juanio kursas. Kad amerikiečiai galės efektyviai spręsti savo vidines problemas, savanoriškai atsikratydami pasaulio lyderių vaidmens. Kad demokratijos ir žmogaus teisių apsauga pasaulyje susiveda tik į seksualinių mažumų problemas...
Romney'is savo ruožtu irgi turi suvokti, kad Jungtinės Valstijos daugiau negali remtis mitu apie „amerikietišką išskirtinumą“ užsienio ir „amerikietišką svajonę“ vidaus politikoje. Šaltojo karo laikų sugrįžimas automatiškai neatkurs Amerikos lyderystės Vakarų pasaulyje, juk Vakarų transatlantinio pasaulio kaip vientiso reiškinio nebėra. Europos Sąjunga yra pernelyg užsiėmusi savo ekonominėmis problemomis ir jas spręsdama ji linkusi labiau remtis Vokietijos, Kinijos ir Rusijos nei JAV pagalba.
Ankstesnio šaltojo karo laikais Amerika varžėsi su ekonomiškai neefektyvia Sovietų Sąjunga. O dabar pačių Jungtinių Valstijų ekonomika yra blogiau už savo konkurentus pasiruošusi tokiems neišvengiamiems šaltojo karo atributams kaip ginklavimosi varžybos ir ekonominė pagalba sąjungininkams. Buvo laikas, kai, bandydama užkirsti kelią Kinijos ir SSRS/Rusijos sąjungai, Amerika prisidėjo prie dabartinės galingiausios savo konkurentės augimo, tačiau tarptautinėje politikoje Kinija vis tiek dažniau sinchronizuoja savo veiksmus su Rusija nei su JAV.
Metų metais suvartodami daugiau, negu pagamina, amerikiečiai natūraliai sukūrė 16 trilijonų dydžio valstybinę skolą, didelį prekybinio balanso deficitą ir aukštą nedarbo lygį. Tačiau blogiausia yra tai, kad nuo kracho JAV ekonomiką saugo ne vidinio tvirtumo atsargos, o tik savisaugos instinktas tų Amerikos partnerių, kurie 1) nenori staigaus savo dolerinių santaupų ir amerikietiškų vertybinių popierių nuvertėjimo, 2) ligi šiol mano, kad JAV vaidina svarbų vaidmenį pasaulio stabilumo ir saugumo palaikyme.
Neišvengiamas dolerinių valiutinių rezervų sumažėjimas ir jų pakeitimas eurais/juaniais ir pan., taip pat kelių amerikietiškų kompanijų vertės sumažėjimas iki realios laikui bėgant paliks Ameriką be pirmojo faktoriaus, kuris padeda jai išvengti ekonominio nuosmukio. JAV kaip pasaulio lyderio – taikos ir stabilumo garanto – statusas irgi yra vis dažniau kvestionuojamas, ir kas pažymėtina – pirmiausia pačiose Jungtinėse Valstijose.
Siekdamas sugrąžinti tai, kas buvo prarasta, M. Romney žada aktyviau remti Amerikos sąjungininkus Centrinėje ir Rytų Europoje. Tačiau šie vis labiau orientuojasi į kaimyninės Vokietijos, nuo kurios priklauso jų ekonomikų likimas, o ne į buvusio užjūrinio pasaulio hegemono nuomonę. Respublikonų kandidatas taip pat planuoja sustiprinti JAV įtaką Lotynų Amerikoje (taip pat ir per prekybos suaktyvinimą), tačiau dėl stiprių Kinijos ir Rusijos ryšių su regiono valstybėmis bei Brazilijos svorio augimo nauja Monro doktrina yra neįmanoma. M. Romney kviečia atvirai priimti iššūkį, kurį meta Putino Rusija, tačiau šaltojo karo laikų retorika yra kaip tik tai, ko reikia Kremliaus šeimininkui, kuris „užsukinėja varžtus“, kad apgintų šalį nuo tariamo išorinio priešo, ir svajoja apie naują „geležinę uždangą“, kad kol kas nepriklausomos posovietinės respublikos liktų vienui vienos prieš Maskvą.
Esant tokioms aplinkybėms, M. Romney bus labai sunku realizuoti JAV lyderystės pasaulyje atkūrimo idėjas ir padaryti XXI amžių „amerikietiškuoju“, kaip žada jo rinkiminė programa.
Geopolitinis Obamos projektas atrodo mažiau ambicingas, bet dėl to jį nėra lengviau realizuoti. Faktiškai sutikdamas su daugiapoliu pasauliu, Obama pretenduoja į JAV lyderystę Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, perduodant europinius reikalus Vokietijai ir atiduodant posovietinę erdvę Rusijai. Tačiau Kinija tokiai įvykių eigai priešinsis net labiau nei globaliam M. Romney projektui, nes Obama ketina sutelkti visą JAV dėmesį į regioną, kuris Kinijai yra jos gyvybinių interesų sfera. Žaidžiant priešininko aikštėje, laimėti kovą dėl regioninės lyderystės su šalimi, kuri yra didžiausia amerikietiškų vertybinių popierių savininkė ir iš kurios JAV importuoja daugiausia prekių, – didžiulis iššūkis, juolab kad Pekinui, kad užsitikrintų savo įtakos didėjimą, pakanka, kad procesai rutuliotųsi kaip pastaraisiais metais.
Taigi, lapkričio 6 d. amerikiečiams teks rinktis tarp dviejų iliuzijų: miglotos JAV kaip pasaulio hegemono atgimimo vilties ir neperspektyvaus bandymo padaryti iš Amerikos Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono lyderę.
Pasveikinti amerikiečius galima nebent su tuo, kad jie vis dar turi galimybę rinktis tarp dviejų tegul ir iliuzinių, bet vis dėlto skirtingų savo valstybės raidos strategijų. Ir jeigu jie suklys dabar, po ketverių metų vėl turės galimybę pasirinkti. Daugumos su JAV konkuruojančių šalių piliečiai gali apie tai tik svajoti.
Maksimas Khilko, Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto mokslo darbuotojas, filosofijos mokslų kandidatas, tarptautinių santykių magistras
