Kai gydytojai Vokietijoje ėmė žadėti pacientams, kad jie gali numalšinti skausmą be sąmonės praradimo ir ištrinti prisiminimus apie tai, ką moterys patyrė, nesunku suprasti, kodėl jų pažadu buvo susidomėta.
Motinos pamiršdavo savo vaikus
1906 m. akušeriai Bernhardt‘as Kronigas ir Karlas Gaussas sugalvojo suteikti skopolamino ir morfino, kurie padėtų gimdyti. Morfinas numalšintų skausmą, o skopolaminas – bulvinių šeimos augalų komponentas – sukeltų mieguistumą, amneziją ir euforiją.
Idėja buvo tokia, kad jie suduos pacientui pakankamas šių abiejų vaistų dozes, jog skausmas būtų sumažintas be sąmonės praradimo, o po to sukels visišką amneziją.
B. Kronigas ir K. Gaussas, patenkinti savo bandymais, kurie parodė, kad šis būdas sukelia mažiau komplikacijų nei natūralus gimdymas, pradėjo siūlyti vaistų derinį Badeno valstybinio universiteto (Vokietija) moterų klinikoje esančioms moterims. Jau 1907-aisias K. Gaussas vaistus paskyrė visoms nėščioms pacientėms. Gydymas buvo išreklamuotas kaip gimdymo skausmų pabaiga ir neilgai trukus moterys keliavo iš Amerikos į Vokietiją gimdyti su šia silpna narkoze.
Tūkstančiai motinų buvo patenkintos rezultatais ir tikino, kad gimdė neskausmingai. Kai kurios sakė, kad šią procedūrą išbandytų dar kartą. Viskas skambėjo per gerai, kad būtų tiesa. Taip ir buvo.
Kai pacientės pajausdavo pirmuosius gimdymo skausmus, K. Gaussas joms suduodavo po dozę morfino ir skopolamino. Nuo tada jis joms duodavo tik skopolamino dozes. Nors tai neleido prisiminti skausmo, tai nereiškė, kad jos jo nejausdavo. Jis tai gerai žinojo, turėdamas omenyje tai, kad buvo priverstas moteris prilaikyti prie lovų naudodamas tramdomuosius marškinius ar diržus ant rankų ir kojų, uždengdamas akis ir įkišdamas į ausis medvilnę, kad jos nesužalotų savęs.
Riksmai taip pat buvo gana didelis įrodymas, kad procesas nebuvo toks neskausmingas, kaip prisimindavo jį moterys.
„Atrodo, kad ji suvokia savo vaiko gimimą ir gali įrodyti akivaizdžiai patirtą kančią. Tačiau kai po kelių akimirkų slaugytoja atnešdavo vaiką iš kaimyninio kambario, kuriame jis buvo prižiūrimas, ir paduodavo jį motinai, pacientė nepripažindavo vaiko kaip savo arba galvodavo, kad ji dar turi gimdyti“, – 1914 m. rašė dr. Henry Smithas Williamsas.
Vaistai paveikdavo ir kūdikius
Nepaisant to, šis metodas pasiekė JAV daugiausia dėl didelės paklausos. Tada atsirado papildomų pavojų dėl vaistų vartojimo būdų.
Vokietijoje dozės buvo įvertintos metodiškai prieš skiriant vaistus, o Amerikoje taip nebuvo. Jei Vokietijoje papildomos dozės buvo skiriamos atsižvelgiant į pacientų poreikius, Amerikoje jos buvo suskirstytos ir teikiamos nustatytais intervalais.
„Kūdikis buvo rausvos levandos spalvos ir nekvėpavo apie dešimt minučių. Per tą laiką buvo išbandytos įvairios gaivinimo priemonės: kūdikis buvo pakabintas už kojų, jo kūnas vis pliaukštelėjamas, tada jis buvo paguldytas ant stalo ir jam ritmingai spaudžiama krūtinė, tada kūdikis pakaitomis panardinamas į karštą ir šaltą vandenį, o galiausiai jam buvo atlikta trachėjinė katerizacija (į trachėją įvestas kateteris)“, – apie gimimą, kurį stebėjo 1915-aisias, rašė daktarė Stella Lehr.
„Tai pamačiusi, aš supratau, kad nuskausminimas be sąmonės praradimo turėjo būti naudojamas labai konservatyviai, o dar geriau – visai nenaudojamas“, – teigė S. Lehr.
Procedūros poreikis – suprantamas atsižvelgiant į tuo metu galimą skausmo malšinimą – gerokai pralenkė kvalifikuotus ir norinčius ją suteikti gydytojus, o dozės skyrimo užduotis dažnai palikta slaugytojams be pakankamo išsilavinimo. Vaistai prasiskverbdavo per placentą ir kūdikis dėl to gimdavo su nusilpusiu kvėpavimu. To greičiausiai nebūtų įvykę natūralaus gimdymo metu.
Silpnos narkozės poreikis sumažėjo 1915 m., kai Francis Carmody, padėjusi populiarinti šį metodą JAV, pati mirė gimdydama. Tai įvyko dėl nesusijusio kraujavimo, tačiau vis tiek ši praktika tapo mažiau populiari. Kai kuriose vietovėse ji vis dar buvo naudojama iki pat 1960-ųjų, iki kol žurnalistai atskleidė palatose esančias sąlygas ir parodė žymes, kurias palikdavo įsirėžę audiniai.
