Neseniai Zimbabvėje susirinkę į laidotuves mirusiojo giminaičiai ir draugai tapo stulbinamo įvykio liudininkais: žmogus prisikėlė iš numirusiųjų, rašo „Daily Telegraph“. Stovėdamas prie karsto su 34 metų mirusiojo Brightono Dama Zanthe palaikais vienas iš dalyvaujančiųjų pastebėjo, kad numirėlio kojos trūkčioja.
„Aš buvau prie pat karsto ir pirmas pastebėjau, kad jo kojos juda“, – sakė Lotas Gaka, vienas iš laidotuvėse dalyvavusių žmonių. „Tai mane šokiravo. Mes nedelsdami iškvietėme greitąją pagalbą. Tai tiesiog stebuklas, tuo sunku patikėti.“
Žinoma, tai, kad B. D. Zanthe atsigavo pačiu laiku – neįtikėtina sėkmė. Tačiau tai ne visai stebuklas. Istorijos apie žmones, kurie mirė, o vėliau prisikėlė prieš pat savo laidotuves, yra keistos, bet gana dažnos, ypač Trečiojo pasaulio šalyse, kur šiuolaikiniai gydymo metodai ir įranga sunkiai prieinami dalykai, ir mirties konstatavimas neretai remiasi spėjimu.
Sąmonė žmogaus nepalieka akimirksniu, nustojus plakti širdžiai, ir žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo mirę, kai kada iš tikrųjų dar nėra pasitraukę iš gyvenimo. Atvejai, kai žmonės atrodė mirę, o vėliau prabusdavo tiesiog prieš pat laidotuves, arba siaubingi atvejai, kai žmonės prabusdavo iškart po to, kai juos palaidodavo, žinomi daugelį tūkstantmečių ir tikriausiai prisidėjo prie tikėjimo, kad pasaulyje egzistuoja vampyrai ir zombiai.
Karalienės Viktorijos epochoje baimė būti palaidotam gyvam persekiojo daugelį žmonių. Kai kurie karstai netgi buvo daromi su specialiais vamzdžiais, išeinančiais į paviršių – tam atvejui, jeigu numirėlis netikėtai prabustų.
Mirties nustatymas
Praėjusiuose amžiuose dаktarai naudodavo daugybę įdomių būdų mirties faktui nustatyti: prie numirėlio nosies prikišdavo veidrodėlį, norėdami įsitikinti, ar jis tikrai nebekvėpuoja, akis badydavo adatėlėmis ir pan. Paprastai tokių priemonių pakakdavo, tačiau kai kuriais atvejais gyvasties požymiai būdavo tokie silpni, kad jų neįmanoma būdavo aptikti.
Šiandien – praktiškai ta pati istorija, o medicininė įranga kai kada irgi parodo neteisingai. Daktarai – viso labo tik žmonės, jie taip pat gali klysti. Medicinos personalas paprastai su mirusiais pacientais nepraleidžia daugiau laiko, negu reikia. Vietoj to medikai visai pagrįstai yra linkę daugiau laiko skirti gyviesiems. Niekas gi nestovės prie mirusio žmogaus valandų valandas, kad įsitikintų, jog jis tikrai miręs.
Kodėl mus persekioja zombiai?
Taip buvo ne visuomet. Mokslininkas Janas Bondesonas savo knygoje „Buried Alive: The Terrifying History of Our Most Primal Fear“(„Palaidoti gyvi: Siaubinga mūsų primityvios baimės istorija“) pažymi, kad XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijos daktarams didelį nerimą kėlė pirmalaikių laidotuvių klausimas. Jie pasiūlė visuose dideliuose miestuose įsteigti specialius „laukimo morgus“, kuriuose mirusieji būtų guldomi eilėmis ant grindų arba stalų, ir juos atidžiai stebėtų morgo darbuotojai, vaikštinėjantys tarp lavonų ir ieškantys juose gyvybės požymių. Ir tik tada, kada lavonai būtų išpampę ir pradėję irti, turėjo būti laikoma, kad jie yra mirę ir gali būti laidojami.
Doubtful News.com tinklaraštininkas Sharonas Hillas nurodo dar vieną priežastį, paaiškinančią, kodėl tokie atvejai retesni Vakarų šalyse: „skirtingai nei kitose šalyse, žmonės nebalzamuojami prieš laidojant“. Iš tikrųjų, šis cheminis procesas ne tik išsaugo mirusiojo kūną, bet ir garantuoja, kad žmogus tikrai yra miręs.
