Pastaruoju metu plinta nauja intymi mada – berniukų apipjaustymas. Jos šalininkai tikina, esą apipjaustyti vyrai būnantys ne tik sveikesni, švaresni, bet ir pajėgesni lovoje. Šiaip ar taip, apipjaustymas – nors ir nesudėtinga, vis dėlto chirurginė operacija, galinti turėti pasekmių visam gyvenimui.
Per nesėkmingą apipjaustymą kanadiečiui Briusui Reimeriui (1965–2004) dar kūdikiui buvo beveik amputuota varpa. Tada gydytojo psichologo Džono Monio (1921–2006) patarti tėvai jį nutarė auginti kaip mergaitę, todėl visiškai iškastravo, pervadino Brenda ir rengdami suknelėmis augino dukrą. Apie tai, kokia tragedija Briusą-Brendą ištiko sulaukus paauglystės – šis liūdnas pasakojimas.
1965-ųjų rugpjūčio 22-ąją Kanados miesto Vinipego apylinkių smulkūs ūkininkai Džaneta ir Ronas Reimeriai susilaukė dvynių. Vieną pakrikštijo Briusu, kitą – Brajenu. Galima būtų teigti, kad vaikai gimė visiškai sveiki, jei ne fimozė – tai toks retas įgimtas berniukų intymus defektas, kai neatsismaukia per ankšta apyvarpė. Vaikystėje ta fimozė tik šiek tiek trukdo šlapinantis, o užaugęs vyras, jeigu neoperuotas, dėl fimozės negali turėti lytinių santykių.
Tad dvyniams pusmetį ūgtelėjus tėvai užsuko pasikonsultuoti pas šeimos gydytoją. Ji pasiūlė atlikti operaciją arba apipjaustymą, koks yra atliktas bemaž pusei pasaulio vyrų – beveik visiems judėjams, musulmonams ir daugybei krikščionių.
Nelaimė ligoninėje
Netrukus septynių mėnesių dvynukai Reimeriai buvo trumpam paguldyti į ligoninę. Iš jos kitą rytą paskambinusi darbuotoja pranešė apie įvykusią rimtą nelaimę... Briusą chirurgai mėgino apipjaustyti ne įprastu, o moderniu elektriniu žaizdą prideginančiu skalpeliu. Deja, aparatūra sugedo, ir vaikui buvo smarkiai nudegintas visas varpos galas.
Brajeno apipjaustymo operacija, žinoma, buvo atšaukta.
Pasveikusį Briusą apžiūrėjo daugybė gydytojų. Visų jų išvada buvo vienoda – varpos funkcijos neatkurs jokia operacija, užaugęs Briusas turėti normalių lytinių santykių negalės. Klinika įsipareigojo, kai B. Reimeris sulauks pilnametystės, atlyginti jam solidžia suma. Tačiau sužaloto kūdikio tėvus tai mažai guodė, nes sveikatos juk nenupirksi už jokius pinigus.
Psichologas įtikino
Praėjus maždaug mėnesiui po nelaimės, Reimeriai per televizorių pamatė laidą, kurioje kalbėjo psichologas Džonas Monis. Jis dėstė savo teoriją, jog fizinę mūsų lytį nulemia neva tik chromosomos bei hormonai, o moterišką ar vyrišką lyties savimonę – vien auklėjimas ir aplinka.
„Gydytojas Dž. Monis mums pasirodė labai charizmatiškas, išsilavinęs ir kalbėjo labai įtikinamai, – iki šiol prisimena Džaneta Reimer. – Toje laidoje dalyvavo ir Dž. Monio padedama lytį iš vyriškos pasikeitusi moteris. Ji atrodė labai patraukliai, moteriškai. Taigi su sutuoktiniu nutarėme pasikonsultuoti su daktaru Moniu.“
Susidomėjęs mažojo Briuso nelaime psichologas Dž. Monis pakvietė jo tėvus į Dž. Hopkinso vardu pavadintą kliniką Baltimorėje, kur tuo metu dirbo. Dž. Monis įtaigiai aiškino – girdi, nors prigimties negalima neigti, daug didesnę įtaką tam, kaip žmogus identifikuoja savo lytį, turinti ne gamta, bet auklėjimas, ypač pirmuosius 2–3 gyvenimo metus, todėl jis, Dž. Monis, žinąs, kaip belyčiu tapusį Reimerių sūnų paversti mergaite.
Konsultavo ir perspėjo
Tėvai pritarė logiškam psichologo argumentui, kad varpos netekusiam Briusui geriau užaugti ir gyventi kaip normaliai moteriai negu kaip „belyčiam“ nelaimingam vyrui.
Taigi dar nieko nesuprantančio pusantrų metukų Briuso likimas buvo nulemtas. Pagal psichologo programą tėvai jį ėmė auginti kaip mergaitę, rengti rožiniais drabužėliais ir girdyti mediko išrašytų moteriškų hormonų piliulėmis.
Po 4 mėnesių, 1967-ųjų liepą, tuo metu 17 mėnesių Briusas ligoninėje buvo iškastruotas ir pervadintas Brenda. Nudegintos varpos liekana palikta, kad nekiltų šlapinimosi keblumų – Briusui-Brendai užaugus, ketinta atlikti makšties suformavimo operaciją.
Kiekvienais metais tėvus su abiem dvyniais Dž. Monis kviesdavosi konsultuotis į savo kliniką ir kaskart primindavo, jog svarbiausia, kad Brenda jokiomis aplinkybėmis nesužinotų apie savo praeitį, antraip eksperimentas žlugsiąs.
Augo daili mergaitė
Iš pradžių reikalai klostėsi palankiai. Kasmet pas psichologą vaikus atveždavusi Džaneta Reimer pasakodavo, jog Brenda auga valyvesnė ir tvarkingesnė už savo brolį dvynį. Motina džiaugėsi, kad dukrelė su ja mielai kepanti sausainius, o rinkdamasi žaislus pirmenybę atiduodanti lėlėms.
Kita vertus, Brenda buvo gana maištinga, užsispyrusi ir padauža. Kartą, būdama trejų, ji suplėšė savo suknelę, kitą sykį prikūlė brolį ir atėmė iš jo mašinėlę. Tačiau argi nenormalu, kad ir mergaitės paišdykauja, susimuša?
Išlikę Dž. Monio užrašai, kuriuos jis darė per kasmetines dvynių Reimerių apklausas. Pavyzdžiui, kai jiedu buvo 6 metų, Brenda daktarui pasakojo, kad brolis Brajenas turįs jai vadovauti, nes jis esąs berniukas, o ji vengianti su Brajenu peštis, nes mergaitėms, girdi, taip elgtis nedera.
Psichologo triumfas?
1975 metais, kai Brendai buvo 9 metai, Dž. Monis paskelbė savo mokslinę studiją „Džono-Džoanos atvejis“. Joje jis triumfuodamas rašo, kad jo teorija – absoliučiai teisinga, nes esanti patvirtinta praktiškai. Analizuodamas atseit sėkmingą Briuso virsmą Brenda, dėl suprantamų priežasčių jis nenurodė nei paciento pavardės, nei gyvenamosios vietos.
Vis dėlto, kai Brenda sulaukė paauglystės ir Dž. Monis jai paskyrė didesnį estrogenų kursą, kad pradėtų augti krūtys, taip pat pradėjo pasakoti apie intymius berniukų ir mergaičių skirtumus, nuteikinėti greitu laiku laukiančiai makšties suformavimo operacijai, Brenda visa tai suprato kitaip ir reikalai pasisuko netikėta linkme.
Paauglystės bėdos
Tėvai žino, kad didieji auklėjimo sunkumai ištinka vaikams sulaukus paauglystės. Su Brenda irgi buvo ne kitaip. Psichologas Dž. Monis dar buvo užmiršęs aplinkybę, jog, Brendai ūgtelėjus, mokykloje jos specifinį luošumą pastebės bendraamžiai – ir, žinoma, tyčiosis.
Taip ir nutiko. Brenda labai krimtosi, kai bendraklasės pastebėjo ir visai mokyklai išpliurpė, kad jos kūnas, girdi, esąs kitoks negu visų mergaičių.
Visi žino, kokie vaikai žiaurūs ir greiti tyčiotis. Lietuvoje lytinį apsigimimą turintys vaikai pravardžiuojami vištgaidžiais. Atitinkamų įžeidžių apibūdinimų išgirsdavo ir Brenda. O ji ir pati nesijautė tokia, kaip kitos mergaitės – nepadėjo nei moteriški hormonai, nei pėdkelnės ar nėriniuotos suknelės. Taigi paauglystėje ji tapo bendraamžių atstumta, erzinama ir nelaiminga.
Pagrasino, kad nusižudys
Bet dar labiau Brendai ėmė nepatikti vizitai pas daktarą Dž. Monį ir jo pokalbiai apie lyčių skirtumus. Namie tėvai savo dvynius gėdijosi šviesti lytine tema, o klausydamasi Dž. Monio aiškinimų apie lytinius organus, Brenda tai raudonuodavo, tai sutrikdavo. Ji nesuvokė, kam jai reikalinga ta Dž. Monio įkyriai peršama makšties suformavimo operacija, todėl tuos pokalbius suprato kaip kažkokią grėsmę ar net pedofilišką priekabiavimą.
Sulaukusi 13 metų Brenda tėvams ultimatyviai pareiškė, jog pas gydytoją Dž. Monį ji daugiau nevažiuosianti, o jei būsianti vežama prievarta – nusižudysianti. Kodėl? Ogi jai atgrasu, kad daktaras liepiąs nusirengti, fotografuojąs jos nuogą kūną, aiškinąs, kad ji gimusi kitokia negu kitos mergaitės, ir gąsdinąs savo operacijomis.
Vedė vienišą motiną
Tėvas Ronas Reimeris įniko išgėrinėti, o depresija susirgusi motina Džaneta ne juokais išsigando kalbų apie savižudybę. Pasitarę tėvai nutarė savo dvyniams atskleisti ilgai slėptą žiaurią tiesą... Ją išgirdę, tikrą šoką patyrė ir Brenda, ir jos brolis Brajenas.
Po keleto savaičių svarstymo Brenda ryžosi pradėti naują gyvenimą. Pasirinko naują – Deivido – vardą, ėmė nešioti vyriškus drabužius. Sakė, kad jaučiasi laimingesniu žmogumi.
Sulaukęs pilnametystės, Briusas-Deividas iš klinikos gavo kompensaciją už jį suluošinusį apipjaustymą ir už tuos pinigus pasidarė krūtų pašalinimo bei varpos suformavimo operacijas. Paskui pasirinko labai vyriškas darbininko pareigas skerdykloje.
Po kelerių metų, 1990-ųjų rugsėjį, jis vedė vienišą motiną Džeinę Fontein. Susilaukti savo palikuonių kastruotas Deividas, suprantama, negalėjo, bet jam patiko gyventi su moterimi ir jos trimis vaikais.
Informavo visuomenę
Tik tada Deividas Reimeris atsitiktinai sužinojo, kad psichologas Dž. Monis jo pavertimo Brenda istoriją vis dar skelbia kaip sėkmingą savo teorijos patvirtinimą. Supykęs D. Reimeris su broliu dvyniu pakilo į kovą prieš Dž. Monį – abu apkaltino jį seksualiai priekabiavus per kasmetines apklausas klinikoje. Nors vargu ar tai tiesa. Šiaip ar taip, kaltinimai liko neįrodyti.
1997 metais profesorius gydytojas Miltonas Daimondas medikų visuomenei atskleidė, kad iki to laiko medicinos mokslo literatūroje Dž. Monio aprašyta neva sėkminga Džono-Džoanos istorija – gryniausia klastotė.
Brolis susirgo ir mirė
Tais pačiais metais laikraščio „The New York Times“ žurnalistas Džonas Kolapintas, gavęs D. Reimerio sutikimą, parašė apie jį knygą „Berniukas, užaugintas kaip mergaitė“. Dalį jos 1997-ųjų gruodį išspausdino žurnale „The Rolling Stone“.
D. Reimeris gavo solidų honorarą ir, atrodė, galėjo pradėti mėgautis kad ir luošo žmogaus, bet ne pačiu blogiausiu likimu. Bet du kartus lytį keitusiam žmogui pajusti gyvenimo pilnatvę trukdė nesiliaunančios persekioti nelaimės.
Atrodo, bėda buvo ir tai, kad Reimerių šeima – iš psichiškai silpnos giminės. Dvynių tėvas Ronas susirgo alkoholizmu, nuolat kaltę dėl fiziškai ir dvasiškai suluošinto sūnaus jautusiai motinai Džanetai vis nesiliovė depresija, o brolis dvynys Brajenas susirgo šizofrenija. 2002-aisiais jis rastas namie negyvas – perdozavęs vaistų. Brajenas į kapą nusinešė paslaptį, ar įvyko nelaimė, ar jis sąmoningai nusižudė.
Palaužtas sukrėtimų
Brolio dvynio mirtis D. Reimerį palaužė. Jo nuotaikos vis kaitaliojosi, po kurio laiko jis prarado darbą, ėmė pyktis su žmona.
Kai 2004-ųjų gegužę žmona pasiūlė pabandyti pagyventi atskirai, D. Reimeris kelias valandas praraudojo draugui ant peties, skųsdamasis, kad negalįs žmonos padaryti laimingos. Kitą rytą Deividas išėjo iš tėvų namų ir nusišovė. Jam tebuvo 38 metai.
Niekas nežino, kaip naujieną apie garsiausio savo paciento savižudybę priėmė psichologas Dž. Monis, nes tuo metu jis, sulaukęs 83 metų, jau senokai ir sunkiai sirgo Parkinsono liga. Nuo tada, kai M. Daimondas medikų sluoksniuose demaskavo, kad „Džono-Džoanos atvejis“ – nieko vertas, Dž. Monis buvo labai susisielojęs ir užsisklendęs. Jis nesiteisino, į mokslines diskusijas nebesivėlė. Visų užmirštas, mirė 2006-aisiais.
Statistika nežinoma
„Praėjo jau pusė amžiaus nuo tada, kaip Brajenas buvo paverstas Brenda, bet ginčai tebevyksta, – teigia JAV profesorius Vincentas Harlis. – Aišku viena – vyro ir moters savimonė nėra toks paprastas reikalas, kaip ją tada įsivaizdavo Dž. Monis.“
Ir Dž. Monio tyrimai, ir tragiškas du kartus lytį keitusio D. Reimerio likimas netapo visiškai beprasmiai – specialistai iš to pasimokė. Dabar lyties keitimo operacijos atliekamos po ilgesnių, gilesnių tyrimų, taigi gerokai rečiau negu prieš 20 metų.
Vienas iš 2000 naujagimių gimsta su abiejų lyčių požymiais, su anomaliais lytiniais organais.
Manoma, kad dar dažniau sveiki gimę berniukai sužalojami per nemokšiškus apipjaustymus, tik šios statistikos niekas nežino.
Sigitas Stasaitis
