Praėjusį mėnesį jis pasiekė istorinį susitarimą su buvusiu mirtinu priešu, FARC partizanų lyderiu Rodrigo Londono, dar žinomu kaip Timoleonu Jimenezu arba Timochenko, kad būtų užbaigtas jau ilgiau kaip penkis dešimtmečius trunkantis konfliktas.
Vis dėlto rinkėjai praeitą savaitgalį vykusiame referendume šį susitarimą atmetė.
„Norvegijos Nobelio komitetas nusprendė skirti 2016-ųjų Nobelio taikos premiją Kolumbijos prezidentui Juanui Manueliui Santosui už jo ryžtingas pastangas užbaigti jau ilgiau kaip 50 metų vykstantį pilietinį karą“, nusinešusį mažiausiai 220 tūkst. žmonių gyvybių, o dar beveik 6 mln. gyventojų privertusį palikti savo namus, vidurdienį paskelbė komiteto pirmininkė Kaci Kullmann Five.
J.M.Santosas ir Timochenko atėjo iš skirtingų pasaulių: vienas yra turtingas verslininkas ir politikas, o kitas – kaimo vaikas, tapęs marksistų partizanų lyderiu.
65 metų J.M.Santosas, 2006–2009 metais dirbdamas gynybos ministro poste, vadovavo didelei operacijai prieš Kolumbijos revoliucines ginkluotąsias pajėgas (FARC).
2010-aisiais tapęs prezidentu jis pakeitė kursą ir derėjosi dėl taikos su partizanais.
„Jis karą naudojo kaip priemonę taikai pasiekti, – sakė jo patarėjas ir svainis Mauricio Rodriguezas. – Jis susilpnino FARC, kad priverstų juos sėsti prie derybų stalo.“
Taikos siekiui „reikėjo drąsos, ryžtingumo, atkaklumo ir daug strategijos – tokie yra Santoso privalumai“, pridūrė M.Rodriguezas.
Nepaisydamas įnirtingo kai kurių buvusių sąjungininkų nepritarimo deryboms, J.M.Santosas surizikavo prarasti prezidento posto, siekdamas, kad taikos procesas būtų tęsiamas.
„Neieškau aplodismentų. Tiesiog noriu elgtis teisingai“, – kartą sakė jis.
2014 metais jis buvo perrinktas balsavimu, kurį daugelis vertino kaip referendumą dėl derybų su sukilėliais.
J.M.Santosas, kuris gimė 1951 metų rugpjūtį Bogotoje, yra turtingos, įtakingos šeimos, įsitvirtinusios Kolumbijos politikoje ir žiniasklaidoje, atžala.
Jis teigė, kad politikos požiūriu yra „kraštutiniame centre“.
Išsilavinimą jis įgijo Londono ekonomikos mokykloje, o karjerą pradėjo kaip žurnalistas – rašė apie sandinistų revoliuciją Nikaragvoje.
Vėliau jis pasuko į politiką ir dirbo įvairiuose ministrų postuose.
