Kaip rašo korespondentas Michaelis Ludwigas, prie Baltarusijos Bresto geležinkelio stoties bilietų kasų nuo ankstyvo ryto būriuojasi prekeiviai su languotais plastikiniais kelioniniais krepšiais, važiuojantys į Lenkiją apsipirkti – ten kai kurios prekės pigesnės. Ilgose eilėse laukia ir vienas kitas turistas bei keletas žmonių, norinčių aplankyti savo gimines kitame Bugo krante. Neseniai pastebėta dar viena charakteringa detalė: „didelės čečėnų šeimos, moterys su skarelėmis ar hidžabais ir ilgais sijonais iki čiurnų“. Penktadienį apie aštuntą valandą ryto M. Ludwigas, anot jo paties, aptiko geležinkelio stotyje per šimtą išeivių iš „Rusijos Federacijos Šiaurės Kaukazo prieglaudos“, ir tokį vaizdą čia glima stebėti kiekvieną mielą dieną.
Vokietijos VRM duomenimis per pirmąjį šių metų pusmetį prašymus suteikti prieglobstį Vokietijoje pateikė 9957 Rusijos piliečiai. Bemaž 90 proc. iš jų atvyko iš Čečėnijos. Per visus praėjusius metus buvo pateikta tik 3200 prašymų. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka „ne kartą grasino atidarysiąs nelegalios migracijos žliuzus, jeigu Vakarai nenutrauks politinių išpuolių prieš Baltarusiją“, sakoma straipsnyje, ir pernai jis, galų gale, įsakė „sumažinti išvykstančių į ES teritoriją asmenų pasienio kontrolę“ . Pasak Baltarusijos valstybinio pasienio komiteto pulkininko, su kuriuo šnekėjosi M. Ludwigas, šiuo metu Baltarusijos teritorijoje laukia patogios progos patekti į Vakarus per 20 tūkstančių žmonių („Mes visa tai žinome ir viską kontroliuojame“, - išdidžiai kalbėjo pulkininkas).
Jo turimais duomenimis pernai į Lenkiją išvyko 19 tūkst. žmonių; 11 tūkst. buvo parsiųsta atgal, tačiau 8 tūkst.sugebėjo likti. „Ką Lenkija daro su čečėnais, kuriuos ji įsileidžia į savo teritoriją kaip asmenis, prašančius politinio prieglobsčio? – stebisi pulkininkas. – Jų aštuonių laikino apgyvendinimo centrų... niekaip neužtenka, kad galėtų priimti tokią žmonių minią“.
Traukinio, vykstančio iš Baltarusijos Bresto į Lenkijos Terespolį, tambure M. Ludwigas sutiko čečėną Movladi iš Grozno priemiesčio. Šis papasakojo, kad „Maskvoje iš jo šeimos pavogė visus dokumentus ir pinigus“, liko tik užsienio pasai, tiesa, be Šengeno vizų. Jam reikėjo sugalvoti „įtikinamą istoriją“ lenkų pasieniečiams.
Atvykus į Lenkiją iš traukinio pirmiausia išleidžiami visi tie, kurie turi leidimą atvykti į šalį. O čečėnus, ilgai laukusius vagone, pravaro gyvu koridoriumi, sudarytu iš „gumines pirštines mūvinčių ir neperšaunamas liemenes vilkinčių pasieniečių“. Geležinkelio stoties pastate atliekama apklausa. Po keleto valandų traukinys išvyksta atgal į Brestą. Juo važiuoja tie, kas nesugebėjo įtikinamai pagrįsti poreikio gauti prieglobstį, tarp jų ir Movladi.
Breste šie žmonės lauks kitos patogios progos. Vietiniai gyventojai „neblogai uždirba iš migrantų“, pažymi korespondentas. Vieni naudojasi tuo, kad čečėnai labai bijo pavėluoti į traukinį, ir įsiūlo jiems bilietų už aukštesnę kainą“, kiti nuomoja jiems būstą ir pardavinėja maistą.
Į Baltarusijos pasieniečio retorinį klausimą M. Ludwigui atsakė kitas pašnekovas, vokiečių policininkas Robertas Fischeris, kurį Europos sienos apsaugos tarnyba „Frontex“ komandiravo į Lenkiją stebėti potencialių pabėgėlių apklausų. Jo turimais duomenimas du trečdaliai tų, kuriems pavyko patekti į Lenkiją, tuojau pat „dingsta“ ir keliauja toliau į Vakarus, paprastai į Vokietiją, nors pagal įstatymą privalo laukti spendimo dėl savo prašymo suteikti prieglobstį Lenkijoje.
R. Fischeris yra įsitikinęs, kad daugelis potencialių pabėgėlių papasakoja išgalvotas istorijas, tačiau, „pirma, policininkams rankas suriša Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, antra – lenkų pasieniečiams paprasčiausiai trūksta žmonių, kad galėtų tikrinti atvykstančius pagal „Eurocad“ duomenų bazę, įgalinančią nustatyti tapatybę pagal pirštų atspaudus. „Rezultatas yra tas, kad daugumai čečėnų pavyksta... įsiprašyti į Lenkiją su naujomis istorijomis ir kitais dokumentais“. Be to, mano R. Fischeris, čečėnų pergabenimo per sieną versle „sukasi dideli pingai“.
Kaip papasakojo „Frankfurter Allgemeine“ neįvardytas televizijos žurnalistas iš Varšuvos, „Lenkijos valdžios iš esmės nejaudina, kad čečėnai „difunduoja“ į Vokietiją“. Tie, kuriems nepavyksta įveikti naujos kliūties iš pirmo karto, neretai mėgina dar ne vieną kartą, teigiama „Fontex“ atstovybėje Varšuvoje. Stimulas aiškus: „Pastaruoju metu tris vaikus turinti čečėnų šeima, pateikusi prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Vokietijoje, turi šansą gauti pajamų, apie kurias dauguma žmonių Šiaurės Kaukaze gali tik svajoti. Garsas apie tai sklinda kaip miško gaisras, kadangi ryšį su tais, kurie kol kas liko namuose, išvykusieji yra puikiai suderinę“, baigia savo straipsnį „Frankfurter Allgemeine“
