Roman Nazarenko, Ukraina
Mano atmintyje išliko tos vasario nakties Maidane, dvi dienos prieš ten sušaudant Dangiškąją šimtinę, chronologija. Žmonių buvo nedaug. Tų, kurie, nebijodami mirties ir sužeidimų, bandė sulaikyti „Berkut“ būrį, besiveržiantį link scenos iš Nepriklausomybės kolonos pusės, buvo visai nedaug. Milicininkai šaudė koviniais šoviniais, mėtė granatas, nuo jų skeveldrų buvo daug sužeistų. Greitosios pagalbos mašinos nespėdavo išvežti krauju paplūdusių žmonių. Visi laukė šturmo.
Maždaug antrą valandą nuo scenos perspėjo, kad link Maidano juda „tituškos“. Priešais Michailo soborą „Dešinysis sektorius“ išrikiavo apie šimtą jaunuolių ir merginų, pasirengusių ginti Maidaną. Jie buvo apsiginklavę skydais ir lazdomis. Man norėjosi pasižiūrėti į tuos „tituškas“ ir pasidomėti, ko jie čia atėjo.
Maždaug toks pat skaičius jaunuolių ir suaugusių vyrų stovėjo ties pirmu Michailo aikštės skersgatviu. Tai ir buvo „tituškos“, taip pavadinti pagal Vadimo Tituškos, vieno iš radikalios grupuotės lyderių, pavardę. Ši grupuotė už pinigus užsiimdavo provokacijomis, kurių metu reikėdavo naudoti jėgą. Po žurnalistų sumušimo per akciją „Kelkis, Ukraina“ 2013 m. gegužės mėn., kurioje aktyviai dalyvavo V. Tituška, jis tapo žinomas visai šaliai.
„Tituškos“, be skydų ir lazdų, turėjo daug garsinių granatų, kurias nuolat sprogdino. Pagalvojau, jog jie tai daro iš vidinės baimės, kad save nuramintų: kurtinantis trenksmas teikė jiems drąsos. Jie užpuldinėjo einančius link Maidano žmones, mušė juos lazdomis. Iš jų grupuotės išskyriau keletą pažiūrėti adekvačių žmonių ir nusprendžiau su jais pabendrauti. „Mes čia stovime už Janukovyčių“, – atsakė maždaug penkiasdešimties metų vyras. „Mums nurodė, kad netoli Maidano pastovėtume su Regionų partijos vėliavomis. O kas čia dedasi... Ir dar kapeikų sumokėjo“, – atvirai prisipažino kitas jaunuolis. Trečias mane gerokai nustebino pasakęs, kad slapta nuo kitų keletą kartų buvo Maidane ir jam patiko tų žmonių saviorganizacija – jis norėtų pereiti į pilietinės visuomenės šalininkų pusę.
Laikas bėgo, nė vieni nesiryžo pulti pirmi. „Dešinysis sektorius“, matyt, laukė, kol Janukovyčiaus režimo gynėjai puls pirmi. O šie, savo ruožtu, likdami ten pat, terorizavo praeivius ir pravažiuojančių mašinų keleivius. Prie sankryžos privažiavo dar viena mašina, judanti link Maidano. „Tituškos“ pribėgo prie jos ir ėmė aiškinti vairuotojui, kad ten važiuoti negalima. Staiga keletas jų puolė mušti vairuotoją ir keleivius lazdomis, daužyti mašinos stiklus. Iš mašinos iššoko maždaug trisdešimties metų vyras ir klupdamas ir krisdamas pasileido bėgti. Jį tuojau pat pavijo ir su neįsivaizduojamu sadizmu ėmė mušti lazdomis – per galvą, kitas kūno vietas. Visa tai truko ne ilgiau kaip minutę: vyras be sąmonės liko gulėti ant asfalto.
Aplinkinių namų gyventojai, kurių akivaizdoje tai vyko, iškvietė greitąją pagalbą. Į vieną iš mašinų, kurios vyko į Maidaną paimti sužeistųjų, įkėlė ir tą vyrą. Iš galvos jam tekėjo kraujas. Rytą aš iš interneto sužinojau, kad jis mirė ligoninėje neatgavęs sąmonės. Tai buvo laikraščio „Vesti“ žurnalistas Viačeslavas Veremejus. To paties laikraščio, kuris ilgus metus aktyviai palaikė Viktoro Janukovyčiaus politiką. Pikta lemtis?
Rusijos žurnalistai savo reportažuose apie Maidaną nuo pat pradžių iš „Dešiniojo sektoriaus“ kūrė demonizuotą kraujo ištroškusių smogikų, kurie vaikšto po miestą ir šaudo į taikius žmones, įvaizdį. Vladimiras Putinas ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ne kartą pareiškė, kad siekiant nutraukti kraujo praliejimą Donbase Kijevo valdžiai reikia nedelsiant nuginkluoti „smogikus iš fašistinės „Dešiniojo sektoriaus“ organizacijos“, kuri, jų nuomone, kelia grėsmę Ukrainai ir visai Europai. Kremliaus nurodymu rusų žurnalistai ėmė manipuliuoti visuomenės nuomone, naudodamiesi žmonių baime ir nežinojimu. „Dešiniuoju sektoriumi“ ėmė gąsdinti senelius ir vaikus: ateis „banderininkai“ ir „fašistai“ ir jus visus užmuš. Ir naivūs žmonės, deja, šiomis nesąmonėmis tikėjo.
Rusų smogikai su Igoriu Strelkovu priešakyje užgrobę Slovjanską Saugumo tarnybos pastato rūsyje įrengė kalėjimą, kuriame laikė suėmę jiems nepritariančius žmones. Tų žmonių kaltė buvo ta, kad jie leido sau suabejoti „rusų pasaulio“ tvarkos įvedimo Donbase tikslingumu. „Slovjansko gestape“ 70 dienų praleido teatro režisierius iš Kijevo Pavelas Jurovas ir dailininkas Denisas Griščiukas. Kas tai, jei ne to paties fašizmo, kuriuo smogikai gąsdino vietinius žmones, apraiška?
Rusų žurnalistai iš NTV, „Rossija-24“, „Zvezda“ ir kitų žiniasklaidos priemonių, kurios nuolankiai tarnauja Kremliui, šio fakto niekada nepaminėjo. Jų užduotis buvo kita: artimai bendrauti su smogikais, padėti jiems okupuojant Donbasą, kurti šiam tikslui reikiamą informacinį lauką. Jie vietinius gyventojus „Dešiniuoju sektoriumi“ prigąsdino iki neurozių.
Mano antros eilės pusseserė Sveta, gyvenanti Luhanske, prasidėjus karui buvo priversta išvykti iš miesto su savo dvylikamečiu sūnumi. Ji atvyko pas mano tėvus į Čerkasų sritį. Kai aš paklausiau Svetos, kodėl pas juos vyksta karas, o čia ramu, ji nė nesusimąsčiusi atsakė: „Tai jūs gi „naciai“, – ir parodė man nacių sveikinimosi gestą. To aš iš savo giminaitės nesitikėjau.
Mano pusseserė tapo rusų propagandos, Ukrainoje diegiančios neapykantą žmonėms, auka. Kremliaus plano okupuoti Ukrainą rengėjus galima vadinti profesionalais: jų ideologinis ginklas neutralizavo žmogaus gebėjimą logiškai mąstyti. Atsakyti į mano klausimą, kodėl ją pasitiko ir priglaudė „naciai“, kuriais „opolčencai“ (vadinamieji savanoriai) taip gąsdino Donbaso gyventojus, Sveta taip ir nesugebėjo. Tokius kaip mano pusseserė politologai kartais vadina „skrandžio elektoratu“: Svetai nesvarbu, kas nugalės Donbaso kare – vadinamieji „opolčencai“ ar Ukrainos armija, – kad tik greičiau įsivyrautų taika.
Per Ukrainos nepriklausomybės metus Donbase išaugo daug žmonių, kurie valdžiai buvo labai patogūs. Jie nesigilino į politiką, taip vietiniams karaliukams leisdami gyventi savo malonumui: dalintis tarpusavyje gamyklų turtą, nekontroliuojamai naudotis milijoninėmis biudžeto dotacijomis, skirtomis valstybinėms šachtoms, vykdyti machinacijas su žemės sklypais... Nieko blogo Sveta čia nematė.
Kai aš Svetos paklausiau, už ką ji balsavo vadinamajame „referendume“, jos atsakymas mane smarkiai nustebino: „Mes nenorėjome į Rusiją, bet Ukrainos taip pat nenorėjome...“ – „Tai kokia tada tavo tautybė?“ – klausiu jos. Atsako: „Ne rusė ir ne ukrainietė, mes – doniečiai...“
Svetą negailestingai apgavo. Kodėl tai įvyko? Oficialusis Kijevas ištisus du dešimtmečius jokios politikos, padedančios vietiniams žmonėms suvokti, kad jie gyvena Ukrainoje, nevykdė. Tai – viena iš šiandieninio karo Donbase priežasčių. Dabar savo politiką čia vykdys V. Putinas ir už elektoratą, kuriam atstovauja Sveta, jis aršiai kovos, dar labiau kurstydamas karą. Tačiau ką rengėsi „ginti“ tokie Kremliaus statytiniai kaip Aleksandras Borodajus, Maratas Baširovas ir kiti „liaudies rinktieji“, vietinių gyventojų vardu paskelbę čia niekieno nepripažintas „respublikas“? Nejaugi Svetą? Juk jai absoliučiai tas pats, kokiam režimui esant gyventi – kad tik būtų sotu ir skanu.
Kad būtų galima savarankiškai susigaudyti situacijoje, susidariusioje Ukrainoje, pakanka internete pažiūrėti „YouTube“ vaizdo įrašus, kuriuose rodomas administracinių pastatų Kramatorske ir Slovjanske užgrobimas. Priminsiu, kad balandžio mėnesį šie miestai buvo užgrobti vieni pirmųjų, beveik tuo pačiu metu. Vaizdo įraše, kažkurio iš liudytojų padarytame mėgėjiška kamera, aiškiai matyti, kaip darniai ir išmaniai veikia grupė automatais AK apsiginklavusių žmonių. Puikiai ekipuoti kariai trumpais perbėgimais, pridengdami vienas kitą, juda link pastato. Prieš juos išeina vienas iš milicijos karininkų ir bando paaiškinti, kad puolantieji veiktų taikiai. Taip vietinės milicijos vadovybė tikriausiai norėjo formaliai „išsaugoti veidą“, parodydama, kad ji bandė surengti bent šiokį tokį atkirtį prieš tuos ginkluotus žmones. „Derybos“ truko ne ilgiau kaip minutę ir, aidint šūviams į orą, kariai, vykdydami aiškiai nustatytą užduotį, pajudėjo pirmyn, už savo nugaros palikdami „nesukalbamą“ milicininką. Priminsiu, kad tada šiuose miestuose gyvenimas dar tekėjo ramiai ir neaišku iš kur atsiradusi automatininkų grupė mažų mažiausiai kėlė nuostabą. Akiplėšiškumas, su kuriuo jie veikė, ir įsitikinimas, kad jiems už tai nieko nebus, taip pat noras bet kuria kaina įvykdyti užgrobimą, net jeigu savo kelyje tektų žudyti – visa tai rodė, kad veikia patyrę kareivos.
Po minutės, tarsi pagal komandą, jiems į pagalbą pasirodė vietiniai „tituškos“, vykdantys šią bjaurią užduotį atlikdami „liaudies masių“, kurios savo šūksniais turėjo galutinai psichologiškai įveikti vietos milicininkus, vaidmenį. Kiek vėliau I. Strelkovas, vadovavęs Kromatorsko milicijos užgrobimui, internete prisipažins laikraščiui „Komsomolskaja pravda“, kad kovinis grupės (automatais ginkluotų galvažudžių) branduolys buvo suformuotas Rusijos okupuoto Krymo teritorijoje. Kokių dar bereikia įrodymų, kad šis karas buvo įžiebtas Rusijos?
Aš „Facebook“ tinkle pateikiau šio įrašo nuorodą savo senai pažįstamai iš Rusijos, kuri nuoširdžiai tikėjo, kad Donbase kariauja vien „sukilę šachtininkai“. Buvau įsitikinęs, kad ji pakeis savo nuomonę. Ir kaip nustebau, kai iš jos, peržiūrėjusios šį vaizdo įrašą, atėjo atsakymas: „Taigi juk čia nieko neįmanoma suprasti – bėgioja kažkokie vyrai ir į kažką šaudo.“
Tada aš ir supratau, kad rusų televizijos žurnalistai, kurie faktiškai yra svarbiausi šio karinio konflikto provokatoriai, skleisdami neįsivaizduojamą melą visiškai atpratino žmones galvoti. Dėl vykdomo nuolatinio agresyvaus psichologinio spaudimo žiūrovas nebesugeba daryti savarankiškų išvadų. Rusų žiūrovas priprato prie to, kad žurnalistas jam parodytų, pasufleruotų, papasakotų – vienu žodžiu, nukreiptų jo mintį reikiama linkme. Kad mano pažįstama suprastų, apie ką yra minėtas vaizdo įrašas, žurnalistas privalo pats jai viską papasakoti ir už ją padaryti išvadas. Tik taip ji gali įsisavinti informaciją.
V. Putinas, jeigu supras, kad avantiūra su vadinamosiomis „nepriklausomomis respublikomis“ nepavyko, gali bet kuriuo momentu atšaukti kariuomenę, dislokuotą už kelių kilometrų nuo sienos su Ukraina. Tačiau kaip nuramins milijonus rusų, kuriuos jis apgavo? Tūkstančiai jų yra pasirengę vykti į Ukrainą ir žudyti „fašistus“, visiškai nesuvokdami realios padėties Ukrainoje. „Užvesta“ masė apgautų žmonių, socialiniuose tinkluose reikalaujančių žudyti „ukrus“, „chuntą“, „nacius“, „fašistus“, „banderininkus“, „baudėjus“ (šiais „vardais“ gali būti pavadintas kiekvienas ukrainietis, siekiantis savo šalies teritorinio vientisumo), Vladimirui Vladimirovičiui jau nebeleis išsukti iš karo kelio. Kuo gi tada Kremliaus veiksmai skiriasi nuo fašizmo, nuo kurio jis susirengė „išlaisvinti“ Ukrainą?
Rusiškojo fašizmo kvintescencija galima laikyti žinomo rašytojo Zacharo Prilepino išsakytas mintis. Interviu agentūrai „RIA Novosti“ jis žurnalistams nurodė priežastį, dėl kurios Kremlius neatsisakys savo tikslų Donbase: „Ukrainoje nėra tokios galingos imperijos kūrimo patirties kaip Rusijoje. Ir patys ukrainiečiai – ne imperinė tauta, tai reikia atvirai pripažinti.“
Kitais žodžiais tariant, sekant Z. Prilepino logika, Kremliui leidžiama vykdyti grobikiškus karus, ir čia nėra nieko smerktino, juk Rusija – imperija. O Ukraina, kad Donbase įsivyrautų ilgai laukta taika, privalo paklusti Rusijai, nes, skirtingai nei pastaroji, niekada neturėjo „imperijos kūrimo“ patirties, suprask – grobikiškų karų patirties.
Karas, Putino režimo sukeltas Ukrainoje, bus baisus ir ilgas. Ne dėl to Kremlius smogikus aprūpino tankais, sunkiąja artilerija ir šaunamaisiais ginklais, kad apsiribotų vien tik Donbaso kontrole. Pavelas Gubarevas, pats pasivadinęs „liaudies gubernatoriumi“, ne kartą yra pareiškęs, kad jis yra nepatenkintas nusistovėjusiomis paliaubomis. Nesvarbu, ar Donbaso teroristai laikysis paliaubų, Kremlius tęs savo spaudimą Ukrainai naudodamas ekonominius ir politinius svertus.
