Trumpiausias darbotvarkės apibūdinimas būtų toks: nieko nauja. Visas mantras Didžiojo aštuoneto (G8) vadovai nuolat kartoja atskirai, tą patį išsako atvykę vienas pas kitą vizito, o susirinkę į krūvą visa tai šūkteli choru.
Viešųjų ryšių triukai
Kasmetis G8 viršūnių susitikimas jau tapo tokiu rutininiu ir žiovulį keliančiu renginiu, kad šįsyk jį organizavęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi ėmėsi pigių rinkodaros triukų išrinkdamas jam vietą. Nuo seno buvo įprasta, jog pasaulio galybių lyderiai su savo gausiomis svitomis susirenka kokiame nors prašmatniame kurorte, kur juos nuo piktos globalizmo priešininko akies ir galimo apmėtymo pašvinkusiais žemės ūkio produktais saugo daugiatūkstantinės policijos pajėgos. Šiemet ekstravagantiškasis S.Berlusconi daugiatūkstantines policijos pajėgas sutraukė į Akvilos miestelį, kurį prieš kelis mėnesius nušlavė žemės drebėjimas. Galbūt viešųjų ryšių teorijos požiūriu tai ir neblogas žingsnis - parodome solidarumą su žmonėmis, nukentėjusiais nuo katastrofos. Tačiau vargu ar labai pamalonintas jaučiasi palapinėje tebegyvenantis Akvilos gyventojas, matantis, kaip į prašmatnius apartamentus ir pokylių sales renkasi linksmai klegančios limuzinų kolonos. Bet jo nuomonės niekas neklausia, o gražūs ponai užsideda sau ryšių su visuomene ir socialinio atsakingumo pliusiukus. Ir žurnalistams bent jau pirminė intriga garantuota.
Renginio intrigos klausimas mūsų dienomis visada aktualus, nes daugumai pasaulio gyventojų tarptautinės politikos problemos nekelia didesnio susidomėjimo. Kur kas svarbesnė yra Michaelo Jacksono mirtis ar panašūs nutikimai. Žiniasklaida mielai palaiko tokį publikos skonį ir nuolat akcentuoja tokius esminius politinius įvykius kaip Baracko Obamos musių medžioklė ir akivaizdus Dmitrijaus Medvedevo pagyvėjimas nuo alkoholio. Deja, šių mielų buitinių detalių fone tenka minėti ir politinius sprendimus.
Standartiniai sprendimai
Politinių sprendimų, kaip visada, nestigo: nuspręsta, kad su ekonomikos krize ir toliau reikia grumtis spausdinant naujus pinigus. Paskui vis dar paauglišką agresiją tebedemonstruojantiems Iranui, Izraeliui ir Šiaurės Korėjai animacinio katino Leopoldo balsu pasakyta: "Vaikai, gyvenkime draugiškai." Prisiminta net neturtingoji Afrika. Jai pažadėta pašalpa šįsyk jau beveik prilygo "Bank of America" valdybos metinėms premijoms. Rusija ir Kinija vėl bandė keiksnoti dolerį, kaip pagrindinį pasaulio pinigą, tačiau euro zonos šalys su neslepiamu susierzinimu leido suprasti, jog ši mintis visiems jau įgriso.
Trumpiausias susitikimo darbotvarkės apibūdinimas būtų toks: nieko nauja. Visas mantras galingųjų valstybių vadovai nuolat kartoja atskirai, tą patį išsako atvykę vienas pas kitą vizito, o susirinkę į krūvą - šūkteli choru. Stabilumas, be abejo, turi savų pliusų, tačiau nėra absoliutus gėris. Mūsų šalį jau keliolika metų valdo įvairūs "stabilizatoriai", o atvedė ją iki apverktinos būklės. Tą patį galima pasakyti ir apie globalią politiką. Pasaulį jau keleri metai krečia sunki ekonomikos krizė. 2008-aisiais ji galiausiai pasiekė ir turtinguosius. Mes, vidurinė ir žemesnioji klasė, ekonominės krizės sąlygomis gyvename jau kokius ketverius metus. Būtent tada viskas, įskaitant maistą, ėmė nežmoniškai brangti, ir daugelis mūsų tapo bankų baudžiauninkais 30 ar 40 metų be teisės numirti.
Ateina biurokratai
Kiek truks sunkmetis ir kokias naujas jo formas teks patirti savo kailiu, sunku pasakyti, tačiau dauguma žmonių (kas smegenimis, kas intuityviai) suvokia, kad socialinėje ir ekonominėje politikoje tiesiog būtinos radikalios struktūrinės reformos. Būtent todėl visame Vakarų pasaulyje žmonės balsuoja už tuos kandidatus, kurie žada "permainas".
Deja, vietoj permainų dažniausiai laukia nusivylimas, nes valdantysis elitas meistriškai pakiša iš savo būrio klerką, kuris su viešųjų ryšių specialistais suderina ir mintinai išmoksta "permainų" retoriką, o per TV praūžia labai apgalvota ir profesionali jo reklaminė kampanija.
Kandidatas parenkamas kruopščiai, kad atitiktų konkrečios tautos pamėgtą elgesio stereotipą. Amerikiečiai - religingi moralistai? Prašau jums tvarkingą, draugišką ir besišypsantį šeimos tėvą. Prancūzai ir italai mėgsta įsivaizduoti save sukčiais ir mergišiais? Prašom Nicolas Sarkozy ir S.Berlusconi. Santūriems ir išlaikytiems germanams puikiai tinka frau Angela Merkel ir misteris Gordonas Brownas.
Žmonėms atsiranda permainų viltis, o po rinkimų paaiškėja, jog ne tik komercinė, bet ir politinė reklama dažniausiai melaginga. Nors, tiesą sakant, kodėl jie tikisi, kad iš ministerijų ir panašių įstaigų koridorių į aukščiausius postus įšokę biurokratai turėtų skatinti radikalias permainas? Ant vyšnios obuoliai neaugs. Kai ilgus metus praleidi biurokratiniame aparate (o privatus sektorius, beje, noriai perima valdiško įpročius), atsiranda tokie nesunaikinami refleksai kaip "viršininkas visada teisus", "bet kokia iniciatyva baustina", "kad tik ko neatsitiktų" ir panašūs.
Biurokratiniame aparate tai gal ir nėra blogai. Kur kas blogiau, kai tokie žmonės, seniai užgniaužę savo nuomonę ir fantaziją, vengiantys bet kokios atsakomybės ir kūrybinio darbo, tampa valstybių vadovais. Ir lyg tyčia tai vyksta įsisiūbuojant socialinei ekonominei katastrofai, kuri reikalauja nestandartinių sprendimų ir jau nebepasiduoda viešųjų ryšių užkalbėjimams.
Giedrius KIAULAKIS
