Skandinavų raketos-vaiduokliai
Skraidančios lėkštės, meteoritai, eksperimentiniai kariniai lėktuvai, bombos... Niekas negali užtikrintai pasakyti, tačiau nėra abejonių, kad 1946 metais Šiaurės Europos šalys (Švedija, Danija, Norvegija ir Suomija) sulaukė „dangaus svečių" – neatpažintų šviečiančių objektų.
Reiškiniai, pavadinti skandinavų raketomis-vaiduokliais, turbūt prasidėjo vasarį Švedijoje. Netrukus pasipylė pranešimai apie cigaro formos šviesas danguje. Birželį Suomijoje pastebėta ryški šviesa danguje, palikusi dūmų pėdsaką. Iš pradžių šviesa buvo įvertinta kaip meteoritas, kol antrasis toks pat objektas neapsisuko 180 laipsnių kampu ir nuskrido ten, iš kur buvo pasirodęs. Šviesos vėliau ore atliko pačius įvairiausius akrobatinius triukus. Šimtuose pranešimų jos apibūdintos kaip turinčios ilgas uodegas, skridusios labai aukštai ir pasiekusios didžiulį greitį.
Rugpjūtį Švedijos oro pajėgų pilotas pastebėjo į torpedą panašų objektą maždaug kilometras nuo jo. Tiesa, jis pranešė, kad negalėjo įžvelgti lėktuvo bruožų. Pilotas bandė pavyti „raketą", tačiau ji buvo tokia greita, kad jis nesugebėjo to padaryti.
Švedijos valdžia labai rimtai vertino šį incidentą ir sukūrė specialų tyrimo komitetą. Buvo netgi iškelta versija, kad tai buvo slapti vokiečių ginklai, kuriuos gavo sovietai, arba specialios raketos, paleistos iš Sovietų Sąjungos, kad įbaugintų Švediją. Incidentu susidomėjo ir amerikiečių bei britų valdžia. Tačiau šios teorijos vėliau buvo atmestos. O reiškiniai ir toliau tęsėsi, nors ir ne taip dažnai.
Kas gi tos raketos-vaiduokliai? Švedijos valdžia taip niekada ir nerado jokių įrodymų, kad paremtų bent vieną paaiškinimą...
Mėsos lietus?
1876 metų spalio 3 dieną Olimpian Springse, Kentakio valstijoje, ponia Allen Crouch apstulbo, kai jai būnant prie namų, staiga pradėjo stipriai lyti. Lietus nebuvo įprastas. Lijo šviežia, valgoma mėsa.
Bekauliai žalios mėsos gabalai iš giedro dangaus pabiro maždaug futbolo aikštės plote. Gabalai, kurių dydis buvo nuo mažyčio gabalėlio iki didelio mėsos gabalo, krito ant žemės, smigo ant tvorų. Ponia Crouch visiškai sutriko. Tiesa, mėsos lietumi džiaugėsi jos katė. Mažiausiai vienas liudininkas tądien buvo prie Crouchų namų ir matė mėsa padengtą žemę.
Du neatpažinti ponai iš Kentakio paragavo mėsos ir nusprendė, kad tai yra arba elniena, arba veršiena. Mėsos mėginiai buvo išvežti tirti. Kilo skandalas, nes niekas nebegalėjo nuspręsti, kokia buvo lietaus kilmė, ir ar apskritai tai buvo mėsa. Kažkas pareiškė, kad tai buvo į želatiną panaši medžiaga, kurios neva gali nukristi ant Žemės per meteorų lietų. Pasirodė ir dar absurdiškesnių „kosminės mėsos" teorijų.
Vietos gyventojai sugalvojo ir savo paaiškinimą. Jie pareiškė, kad tai buvo arkliena, o ant žemės ji nukrito, kai ją išvėmė per vietovę skrendantys suopiai. Tikroji priežastis lieka nežinoma.
Alice Grimbold – žinutės iš kapo
XIX amžiaus pabaigoje Hensleighas Wedgwoodas, fizikas mėgėjas, bendradarbiavo su spiritistų mediumu, žinomu kaip ponia R., kuri naudojo specialią lentelę – ankstyvą Vidža lentelės formą, kad susisiektų su dvasiomis. Jis aktyviai užsirašinėjo jos seansų eigą.
Prieš pat H. Wedgwoodo mirtį nusiuntė dalį savo užrašų draugui, Fredericui Williamui Henry Myersui. Juose buvo teigiama, kad jis ir R. susisiekė su dvasia, vardu Alice Grimbold, moterimi, kuri 1605 metai buvo pripažinta kalta kaip vagystės ir žmogžudystės bendrininkė ir sudeginta. Alice tariamai pareiškė, kad ji buvo vyriškio, vardu Harrisonas, meilužė. Šis vyras jai neva pažadėjo, ją vesti, jei ji padės jam apvogti jo darbdavį, poną Clarke'ą, turintį savo barą. Harrisonas sudegino užeigą, nužudė Clarke'o žmoną, o sugauta buvo Alice.
Po šio seanso H. Wedgwoodas tariamai ėmėsi tyrimo ir senose knygose aptiko užrašus apie minėtą nusikaltimą bei A. Grimbold sudeginimą. Jis tvirtino, kad prieš susisiekimą su dvasia apie šį įvykį nieko nežinojo. Be to, H. Wefgwoodas neturėjo melagio reputacijos...
Kai kurie žmonės tikėjo, kad A. Grimbold dvasia pasiuntė žinutę iš savo kapo, kurioje pripažino savo kaltę. Ar taip buvo iš tiesų? Lieka neaišku.
Nematomų monstrų puolimas Japonijoje
Maždaug apie 1890 metus Japonijoje užfiksuoti išties siurrealūs įvykiai. Tuomet mokslininkai bandė paaiškinti keistą fenomeną. Vietos gyventojai tikėjo, kad incidento kaltininkas buvo nematomas monstras.
O incidentai buvo tokie. Laukuose dirbantys vyrai staiga pajausdavo galingą vėją ir tarsi po smūgio būdavo nubloškiami ant žemės. Vėliau ant savo kojų jie rasdavo žaizdelių, kurioms paaiškinimų rasti negalėjo. Iš pradžių žaizdos nekraujavo, skausmo nebuvo, tačiau po pusvalandžio pradėdavo kraujuoti, atsirasdavo skausmas. Buvo pranešama, kad žaizdos sunkiai gydomos.
Mokslininkai, nagrinėję incidentus, nustatė, kad žaizdos susidarė dėl didelio atmosferos slėgio kritimo. Dėl to esą susidarė laikinas vakuumas. Tačiau patys sužeisti vyrai manė, kad tai yra legendinės pabaisos darbas. Jie nusprendė kad buvo užpulti kamataičio, mitinio šeško su aštriais, dideliais nagais, kuris žmones užpuola tokiu greičiu, kad jo neįmanoma pastebėti žmogaus akimi.
Atakos baigėsi arba bent jau apie jas nebepranešė žiniasklaida. Jokio oficialaus paaiškinimo taip ir nebuvo.
