Faktinė šios istorijos pradžia atrodo taip: „tautoje“ gimė referendumo dėl dabartinio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo valdymo termino pratęsimo iki 2020 m. idėja. Greitai buvo sutvarkyti reikiami konstituciniai formalumai parlamente, tačiau šalies lyderis demonstratyviai atmetė pasiūlymą ir kreipėsi dėl jo teisėtumo į Konstitucinį teismą.
Šis po tautos lyderio (oficialus N. Nazarbajevo statusas) kreipimosi, kaip ir galima buvo tikėtis, pripažino parlamento sprendimą nekonstituciniu. Tačiau N. Nazarbajevas, „nenorėdamas ignoruoti tautos iniciatyvos“, nusprendė surengti pirmalaikius prezidento rinkimus, kurie įvyks 2011 m. balandžio 3 dieną.Tuo, kad idėja surengti minėtą referendumą tiesiog gimė visuomenėje, patikėti labai sunku.
Žinoma, N. Nazarbajevas jokiu būdu nėra griežtai autoritarinis lyderis kaip jo kolegos Uzbekistane ar Turkmėnistane, o Kazachstanas tikrai yra pažangiausia Centrinės Azijos šalis demokratijos prasme. Tačiau referendumas dėl prezidento valdymo termino pratęsimo vargu ar galėjo būti inicijuotas be valstybės vadovo pritarimo. Tuomet kyla klausimas: ko buvo siekiama?
Dar iki N. Nazarbajevo sprendimo atmesti referendumo iniciatyvą analitikai manė, kad pagrindinė to priežastis buvo siekimas išvengti Baltarusijos prezidento rinkimų scenarijaus su masiniais opozicijos protestais. Tačiau grynai teoriškai opozicija galėtų protestuoti ir referendumo atveju – tik ne prieš balsavimo rezultatų falsifikaciją, o prieš pasirinkimo atėmimą.
Be to, iš karto buvo aišku, kad Amerika ir ES neigiamai reaguos į referendumo idėją, o Kazachstanui pastaruoju metu yra labai svarbus teigiamas įvaizdis Vakaruose. Tikėtis, kad Vakarai po sėkmingo Kazachstano pirmininkavimo ESBO pro pirštus pažiūrės į referendumo žaidimą, būtų naivu. JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton paprašė Kazachstano nenusižengti demokratijos principams ir nerengti referendumo dėl prezidento kadencijos pratęsimo.
„Po susitikimo su Kazachstano užsienio reikalų ministru Kanatu Saudabajevu JAV valstybės sekretorė pareiškė, kad nacionalinis referendumas dėl prezidento Nursultano Nazarbajevo kadencijos pratęsimo iki 2020 m. gali tapti žingsniu atgal šalies kelyje į demokratiją. Mes tikimės, kad Kazachstanas įrodys savo pagarbą demokratijai ir žmogaus teisėms“, – per spaudos konferenciją informavo JAV valstybės departamento atstovas Philipas Crowley'is.
Savo ruožtu Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton pažymėjo: „ES patvirtina savo rimtas abejones dėl šios iniciatyvos [referendumo]. ES primygtinai prašo prezidento Nazarbajevo ir Kazachstano valdžios užtikrinti, kad laisvi ir teisingi rinkimai bus surengti pagal veikiančią Konstituciją ir tarptautinius įsipareigojimus.“
Kai N. Nazarbajevas atmetė galimybę dalyvauti referendume, ekspertai išsakė nuomonę, kad taip jis nusprendė sužaisti „demokratinį žaidimą“, kuris galbūt buvo suplanuotas iš anksto, norint dar labiau sustiprinti Kazachstano kaip demokratinės valstybės įvaizdį. Tačiau pažymėtina, kad kuo toliau, tuo labiau visa istorija panėšėjo į farsą. Tiesa, po Konstitucinio teismo sprendimo Kazachstano lyderis turėjo puikų šansą iki minimumo sumažinti neigiamą probleminės situacijos efektą, jeigu būtų nusprendęs grįžti prie eilinių rinkimų varianto. Tačiau buvo nutarta rengti pirmalaikius prezidento rinkimus. Kaip vertinti tokį sprendimą?
Greičiausiai buvo orientuojamasi į rezultatą (N. Nazarbajevo išlikimas valdžioje be didesnių komplikacijų iš opozicijos pusės) – pirmalaikiai rinkimai yra klasikinis būdas užklupti opoziciją netikėtai ir taip faktiškai atimti iš jos galimybę tinkamai pasiruošti rinkiminiam maratonui (pavyzdžiui, kaip pareiškė vienas iš opozicionierių, planavusių dalyvauti prezidento rinkimuose, Vladimiras Kozlovas, dabar jis tikrai nespės įvykdyti reikalavimo išmokti kazachų kalbą, kaip ketino padaryti iki 2012 m., kai turėjo vykti eiliniai prezidento rinkimai). Tačiau kartu tai yra tiesus smūgis demokratiniam šalies įvaizdžiui, kuris labai sustiprėjo po Kazachstano pirmininkavimo ESBO, o dabar savomis rankomis buvo grąžintas į „Centrinės Azijos specifikos“ padėtį.
Trumpai sakant, tie politiniai technologai, kurie sugalvojo visą šitą operaciją, iš anksto turėjo žinoti, kad dviejų zuikių jiems nušauti nepavyks: ir išsaugoti demokratinį šalies (prezidento) įvaizdį, ir neutralizuoti opoziciją jų pasirinktu būdu buvo neįmanoma. Maža to, blaiviai pagalvojus, N. Nazarbajevui apskritai nereikėjo nieko daryti: šiandien jo įtaka ir populiarumas žmonių tarpe yra toks didžiulis, kad jam tiesiog buvo neverta veltis į šią avantiūrą. Jis galėjo ramiai sulaukti eilinių prezidento rinkimų ir sėkmingai juos laimėti. Skirtingai negu Baltarusijoje, kur Aleksandras Lukašenka praranda šalies sėkmės garanto statusą, Kazachstane akivaizdu, kad N. Nazarbajevas yra neabejotinas pažangios valstybės raidos variklis. Todėl sunku pasakyti, kodėl jis įsivėlė į referendumo ir neeilinių rinkimų reikalą: galbūt pasidavė aplinkos/sistemos (nuo kurios priklauso tiek pat kaip ir ji nuo jo) spaudimui, o gal pasitikėjo savo politiniais technologais.
Pragmatinės politikos klasikas Nicollo Machiavelli suformulavo garsiąją taisyklę – tikslas pateisina priemones. Istorijos su pirmalaikiais prezidento rinkimais Kazachstane atveju tenka konstatuoti, kad tikslas (N. Nazarbajevo pergalė rinkimuose, kartu neutralizuojant opoziciją) nepateisina priemonių, nes jos sudavė rimtą smūgį gerokai sustiprėjusiam Vakarų akyse šalies įvaizdžiui. Realiai Kazachstano politinių technologijų specialistai sužaidė žaidimą „Kam paprastai, jeigu galima sudėtingai“ ir galiausiai apsukę ratą pasieks tą patį tašką, kurį būtų pasiekę be visos šios istorijos.
Juk bet kuris viešosios politikos pradinukas pasakys, koks šiandien yra svarbus teigiamas šalies ir jos lyderio įvaizdis, jį kurti tenka ilgai ir kruopščiai, o sugriauti galima akimirksniu. Dabar gi savo „neeilinių rinkimų operacija“ Kazachstanas įvaizdžio prasme nubloškė save iš karto keliomis pozicijomis atgal ir ypač apmaudu jam turėtų būti dėl to, kad norimam rezultatui pasiekti iš principo nereikėjo tokios aukos.
Susiklosčiusioje situacijoje N. Nazarbajevui reikėtų rimtai susimąstyti dėl savo politinių technologijų specialistų kvalifikacijos, nes jos lygis pasirodė esąs žemas. Taip pat reikia mažiau panikuoti dėl to, kas vyksta kitose pasaulio šalyse, o veikti remiantis vietine situacija, o ji Kazachstano prezidentui yra stabiliai palanki. Pagaliau, patarlės „Septynis kartus pamatuok, vieną kartą kirpk“ dar niekas nepaneigė ir kartais nieko nedaryti yra geriau už nereikalingus ir tinkamai nepamatuotus veiksmus.
Vadim Volovoj
