Daugelis mano, kad visi turi vidinį balsą, ir kad visiems žmonėms jis „skamba“ vienodai. Taigi yra keista suprasti, kad beveik visi jį „girdi“ skirtingai, o dar kiti – iš vis jo neturi.
Supratus, kad egzistuoja be vidinės kalbos mąstanti žmonių grupė, dauguma pradėjo vieni kitiems aiškinti, koks yra jų mąstymo būdas, ir kaip kitų žmonių galvojimo procesai yra mažų mažiausiai keisti.
Vienoje socialinio tinklo „Reddit“ pokalbio gijoje vartotojas „Vadermaulkylo“ rašė: „Šiandien pasakiau savo mamai, kad neturiu savo vidinės kalbos ir ji spoksojo į mane taip, lyg turėčiau tris galvas. Ar vidinis kalbėjimas yra dažnas?“ Jis prisipažino manęs, kad vidinė kalba yra išgalvotas reiškinys, naudojamas kaip pasakojimo priemonė televizijos seriale „Deksteris“.
Ką reiškia neturėti vidinės kalbos?
Po to kai pakankamai žmonių juokaudami išvadino vargšą „Reddit“ vartotoją kompiuterio valdomu žaidimo personažu (angl. non-playable character, NPC), keli žmonės (taip pat ir įrašo autorius) pasidalino, ką reiškia neturėti vidinio kalbėjimo.
„Taigi jeigu jūsų viršininkas paprašo jūsų ką nors padaryti prieš pat jums išeinant, jūs mintyse nesikeikiate, kai garsiai jam sakote: „Be problemų“, – klausė vienas vartotojas.
„Ne. Niekada to nepatyriau, – atsakė įrašo autorius, – Jeigu manęs paprašo padaryti ką nors, ko daryti nenoriu, aš šiek tiek supykstu ir tiek. Tačiau tikrai taip negalvoju.“
Kiti teigė, kad jų patirtis yra labai panaši. Vartotojas „GohanShmohan“ rašė: „Aš lygiai toks pat. Niekada neturiu jokių žodinių minčių apie tai, kaip jaučiuosi, ir savo vidiniu monologu sau to neaiškinu. Tiesiog jaučiu. Man atrodo, kad vidinė kalba yra lyg koks tarpininkas, kurio mano galvoje nėra.“
Kitų patyrimai kiek sudėtingesni.
„Aš taip pat nepatiriu vidinio monologo. Kiekvieną kartą kai turiu savo mintis iškomunikuoti žodžiais, turiu „išversti“ tai, ką galvoju. Tam reikia laiko ir pastangų. Būtent todėl man geriau sekasi bendrauti ne žodžiu, o raštu, nes galiu ilgiau pagalvoti, ir neturiu atsakyti greitai, ko reikia komunikuojant žodžiu“, – rašė „BobbitWormJoe“.
„Kai žinau, kad man reiks kalbėti (pavyzdžiui, jei turiu kam nors paskambinti arba ką nors aptarti susirinkime), aš stengiuosi kuo geriau pasiruošti savo mintyse, kad žinočiau, ką iš ties turiu pasakyti. Iš kitos pusės, jeigu dalyvauju pokalbyje, kuriam nebuvo galimybės iš anksto susidėlioti ir išversti savo minčių, kalbu su ilgomis pauzėmis, ir žmonėms, kurie tai pastebi, atrodau keistas. Tai ilgą laiką erzino mano žmoną iki kol abu supratome, kas vyksta.“
Paklausti, ar jiems kada nors galvoje „įstringa“ dainos, „Vadermaulkylo“ atsakė: „Iš tikrųjų, tai tikriausiai pati arčiausia mano patirtis vidiniam kalbėjimui. Šiuo metu mano galvoje yra pora Lil Wayne‘o dainų iš jo naujojo albumo. Žinoma, aš taip pat galiu skaityti savo mintyse.“
Ką reiškia turėti vidinę kalbą?
„Merewautt“ rašė: „Mintys YRA žodžiai. Negaliu įsivaizduoti minties, kuri nėra žodinė konstrukcija. Visos mano mintys yra papildytos fiziniais skirtingų emocijų pojūčiais, tačiau visa tai yra žodžiai. Galiu įsivaizduoti, kad kelias akimirkas būsiu pikta, pati sau to neįvardindama mintyse (padažnėtų mano pulsas, galbūt pradėtų drebėti mano pečiai, įsitemptų raumenys ir pan.), bet neįsivaizduoju, kaip galėčiau suprasti savo emocijas be minčių, kurios yra suformuotos žodžiais.
Mano kūnui patiriant fizinį pyktį, savo galvoje girdėčiau, o garsiai sakyčiau (vidinė kalba skliausteliuose): „(Velniop ją, ji visiška veidmainė) TU ESI VISIŠKA VEIDMAINĖ (ji tikriausiai sakys, kad tai ne tas pats, nes...) TAI NE TAS PATS, IR TU TAI ŽINAI.“
Dauguma sutiko, kad pykdami, jie savo galvose burba ir daug keikiasi. Šie žmonės paprasčiausiai nesugebėjo suprasti, kaip galima jausti tik fizinį atsaką į emociją be nenutrūkstamo minčių, išreikštų žodžiais, srauto mintyse. „Merewautt“ teigė, kad būtent dėl to žmonės kartais pasako tai, ko iš tiesų nenorėjo pasakyti garsiai, nes praranda savo vidinio kalbėjimo kontrolę.
Kiti klausė, ar viduje su savimi kalbantys žmonės patys sau pasakoja, ką mato, kaip kokia Bridžita Džouns. Ir jeigu atvirai, iš dalies taip.
Ką sako mokslas?
Nors skaitant šį įrašą gali susidaryti įspūdis, kad žmogus arba turi vidinę kalbą, arba ne, moksliniai tyrimai rodo, kad dažniausiai žmonės patiria šių dviejų reiškinių mišinį.
Nedidelis tyrimas, atliktas 2011 m., bandė geriau suprasti, kaip žmonės mąsto. Mokslininkai atsitiktiniai atrinktiems studentams davė garsinės signalizacijos įrenginius. Kai įrenginys pradėdavo pypsėti, jie turėjo pasižymėti, ką jie tuo metu galvojo. Turėjo praeiti kelios savaitės kol jie prie to priprato, ir tyrėjai pradėjo gauti tikslesnį jų minčių vaizdinį.
Žurnale „Psychology Today“ komanda rašė: „26 proc. visų atsakymų teigiama, kad tuo metu subjektas mintyse kalbėjo su savimi. Tačiau yra pastebimi dideli skirtumai tarp skirtingų individų: kai kurie dalyviai niekada nepatyrė vidinio kalbėjimo, kiti apie savo vidinį balsą rašo net 75 proc. jų įrašų. Procentinė įrašų, kuriuose dalyviai mini vidinę kalbą, mediana yra 20 proc.“
„Kai kurie žmonės galvoje su savimi kalbasi dažnai, kai kurie – niekada, o dar kiti – kartais“, – išvadose rašė mokslininkai.