• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ne vienas lauke: karas Gruzijoje

Praėjus keletui dienų po Rusijos agresijos, Gruzijos nevyriausybinės organizacijos išplatino bendrą pareiškimą ir pareikalavo valdžios atsakymų į septynis klausimus. Dauguma šių organizacijų aktyvistų priklauso Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui oponuojančioms partijoms, tačiau valdžia pripažino iškeltų problemų aktualumą, ir aukštas šalies pareigūnas pamėgino į juos atsakyti. Laikraščio „Versia“ puslapiuose tai padarė Gruzijos saugumo tarybos sekretorius Kacha Lomaja.

REKLAMA
REKLAMA

– Kodėl, nors ir buvo kategoriškai Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) perspėta, Gruzijos valdžia pateko į Rusijos paspęstus žabangus, juo labiau kad turėjo informacijos, jog reikia tikėtis būtent plataus masto karo?

REKLAMA

– Tuo metu Gruzija turėjo tik vieną pasirinkimą: atiduoti šalį agresoriui be kovos ir pakartoti 1901 m. scenarijų arba pasipriešinti tomis jėgomis ir priemonėmis, kurias turėjo. Susidarius tokiai padėčiai Gruzijos valdžia nutarė ginti savo šalį nuo gerokai galingesnio priešo. Galiu pasakyti, kad mūsų kolegų iš Vakarų nuomone, sutampančia ir su mūsų turimais duomenimis, prieš Gruziją veikė apie 30 proc. visų kovoti galinčių Rusijos pajėgų. Tai nei daug, nei mažai – 80 000 karių, kurie į Gruziją įžengė ne vienu metu, o keitėsi rotacijos principu. Valdžios sprendimu mūsų armija pasipriešino jiems maksimaliai, kaip galėjo. Tai buvo mūsų politinis sprendimas. Kitu atveju turėjome tiesiog pasikviesti juos į sostinę ir sakyti: „Sveiki atvykę, užeikit. Mes jūsų neliesim – įteikiame jums savo sostinę“. Tai buvo pasirinkimas tuo metu, kai karinių veiksmų intensyvumas išaugo. Kariniai veiksmai, kaip Jūs žinote, prasidėjo dar rugpjūčio pradžioje. Tuomet separatistai padidino ugnies intensyvumą, mes jau turėjome nemažai civilių aukų, vadinamieji rusų „taikdariai“ oficialiai pareiškė, kad jie negali kontroliuoti situacijos.

REKLAMA
REKLAMA

– Ar vis dėlto manote, kad Gruzija pateko į spąstus?

– Aš jau sakiau apie mūsų pasirinkimą. Taip vertinome situaciją anuomet, taip ją vertiname ir dabar. Žinoma, mes visa tai dar aptarsim, bus diskusijų, tačiau pasakysiu dar kartą – iš tiesų turėjome tik du pasirinkimus – priešintis arba pasiduoti ir perduoti valdžią, o tai reikštų valstybingumo žlugimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar Gruzija išvis turėjo karines oro pajėgas ir priešlėktuvinę gynybą? Jei ne, tai kur dingo tam skirtos milijardinės lėšos?

– Galiu Jums pasakyti, kad mano turimi duomenys sutampa su tuo, ką man sakė rusų generolai. Su jais bendravau dar Gorio puolimo metu. Jų nuomone, 2 efektyviausi mūsų pajėgų komponentai, padarę priešui daugiausia žalos, buvo artilerija ir priešlėktuvinė gynyba. Tiesa, buvo dar keletas sėkmingų mūsų specialiųjų pajėgų operacijų, tačiau daugiausia jiems pakenkė būtent artilerija ir priešlėktuvinė gynyba. Minimaliais skaičiavimais, pavyko numušti 14 lėktuvų ir tris sraigtasparnius. Žala, kurią mūsų artileristai padarė Rusijos sunkiajai technikai, mūsų duomenimis, siekia 100 technikos vienetų. Tačiau visiškai akivaizdu, kad nei mūsų, nei net gerokai galingesnė priešlėktuvinė gynyba nebūtų visiškai atlaikiusi to spaudimo, kurį patyrėme. Rugpjūčio 9–10 dienomis Gruzijos oro erdvėje vienu metu skraidė 50 jų bombonešių ir naikintuvų. Reikia turėti omenyje, kad mus puolė viena gausiausių pasaulio armijų. Lūžis įvyko tada, kai rusai subombardavo kelis pagrindinius mūsų radarus ir apakino priešlėktuvines pajėgas. Tiesą sakant, per keturias dienas rusų armijai niekas nebuvo padaręs tiek žalos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

REKLAMA

– Kodėl valdžia be kovos užleido agresoriui Kodorio tarpeklį, Mergelo, Imerečio, Kartlio rajonus?

– Dėl šio klausimo turiu pasakyti štai ką. Liepos pabaigoje maždaug 25 Rusijos karo laivai išplaukė iš savo bazės Sevastopolyje. Mūsų žvalgyba turi tam tikras galimybių „lubas“, tad mes tiesiog šito nežinojome. Mūsų Senakio brigada atmušinėjo agresoriaus atakas vidurio Gruzijoje – Kartli. Tuo metu sužinota, kad agresoriai iš 9 laivų išlaipina desantą Očamčiroje. Ten pat akvatorijoje mūsų teritoriniuose ir neutraliuose vandenyse buvo dar 16 laivų. Iškilo dilema – grąžinti brigadą kovoti Vakarų Gruzijoje (tai būtų reiškę mūsų pajėgų išsklaidymą) ar palikti mūsų armiją sutelktą viename kumštyje ir ruoštis ginti Tbilisį. Mums jau tuomet pasidarė visiškai aišku, kad priešo tikslas yra ne gelbėti Kokoity režimą Cchinvalio regione, o užgrobti Gruziją. Todėl nutarėme atsitraukti ir iš Cchinvalio, kad išgelbėtume sostinę ir mūsų valstybingumą. O dėl Kodorio, tai mes nieko be kovos neužleidome. Mūsų pajėgos ten dvi dienas sėkmingai gynėsi nuo rusų desantininkų – netgi be aukų. Tačiau kai išsilaipino desantas Očamčiroje, buvo užimtas Samergelo ir Calendžiche priešas ėmė kontroliuoti pagrindinį kelią, iškilo grėsmė, kad mūsų pajėgos Kodoryje bus apsuptos ir sunaikintos. Tuomet skubiai ir permetėme jas į rytinę Gruziją.

REKLAMA

– Ar Gruzijos valdžia turėjo parengusi civilių gyventojų evakuacijos planą, jei jos prireiktų?

– Planą generalinis štabas turėjo. Tai buvo planas, kaip atremti agresiją. Karui mes nesiruošėme, nes jo nenorėjome, tad nesirengėme ir evakuacijai. O štai tie, kurie karui ruošėsi, – jie būtent ir vykdė evakuaciją. Galiausiai, kai mūsų armija atsitraukė į pietus, ten pat perėjo ir žmonės. Nesirengėme karui, ir aš prisipažinsiu – net nepagalvojau, kad XXI a., po Balkanų, dar gali vykti tokie masiniai etniniai užgrobtų teritorijų valymai. Mūsų skundas jau perduotas tarptautiniam teismui. Etninių valymų faktai puikiai dokumentuoti. Rusijos oficialūs asmenys ir separatistai būtinai už tai atsakys tarptautiniame teisme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kodėl kariniams veiksmams vadovavo ne profesionalūs kariškiai, o Nacionalinio judėjimo aktyvistai, civiliai asmenys?

– Nežinau tokio fakto. Karo veiksmams vadovavo Generalinis štabas, ir niekas kitas.

– Kodėl valdžia paliko likimo valiai tūkstančius rezervistų?

– Problemų vadovaujant rezervistams tikrai buvo, ir nemažų. Organizaciniai sprendimai jau padaryti. Agresija šias problemas išryškino. Mūsų rezervo pajėgų statutas nenumato tiesioginio atsarginių dalyvavimo kariniuose veiksmuose, tad masiškai to ir nevyko. Jiems priklausė įtvirtinti gyvenvietes iš separatistų ir Šiaurės Kaukazo samdinių išvaduotose teritorijose. Kai kurie daliniai su tuo puikiai susidorojo.

REKLAMA

– O kokias problemas šioje srityje išryškino krizė ir ko ėmėsi valdžia, kad ištaisytų padėtį?

– Tai daugiausia organizacinio pobūdžio priemonės. Vyksta tarnybinis patikrinimas, ir, jeigu paaiškės, kad vadovaujant rezervistams būta rimtų pažeidimų ar nusikaltimų, būtinai imsimės priemonių. Šiai sričiai vadovavęs asmuo yra kol kas nušalintas nuo pareigų.

REKLAMA

– Kodėl atsitraukiant iš karinių bazių rusų okupantams buvo palikta tiek karinės technikos?

– Technika, kurią okupantai išsivežė iš mūsų bazių, nėra tokia gausi, kaip jie patys apie tai skelbia. Išvežė ne tiek karinę techniką, kiek buities reikmenis. Remdamasis Gorio pavyzdžiu, galiu pasakyti, kad vežė beveik viską – nuo čiužinių iki virtuvinės įrangos, peilių ir šakučių. Didžioji dalis karinės technikos išliko, kaip ir didžioji dalis reguliariosios armijos. Turbūt jau žinote, kad žuvo 140 kariškių.

Pagal Majos Tetradzės straipsnį laikraštyje „Versia“ (Tbilisis) parengė Tomas Čyvas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų