Kai Švedijos akademija 1964 metų spalio 22 dieną skelbė, kad šiam prancūzų filosofui skiriama Nobelio literatūros premija, jis pietavo viename restorane netoli kito intelektualinio sunkiasvorio – prancūzų rašytojos, filosofės ir feministės Simone de Beauvoir (Simon de Bovuar) – namų Paryžiuje.
Jaunam AFP žurnalistui Francois de Closetsui (Fransua de Klozesui), kuris pirmasis pranešė jam naujienas, jis pasakė, kad neketina priimti apdovanojimo.
„Atsisakau premijos, tai faktas, bet privalau palikti savo paaiškinimus Švedijos spaudai“, – pasakė mąstytojas egzistencialistas.
Anuomet AFP rašė, jog „pranešimas, kad vertinimo komisija Stokholme išrinko jį, neatrodė jį nustebinęs ir sukėlęs kokią nors emociją“.
Ilgas J.-P.Sartre'o pareiškimas, kuriame buvo detaliai paaiškintos jo „non“ Nobelio premijai priežastys, vėliau tą pačią dieną buvo perskaitytas žurnalistams Prancūzijos ambasadoje Stokholme ir sukėlė sensaciją, nes tai buvo pirmas kartas per premijų tuomet 63 metų istoriją, kai kažkas jos atsisako.
Tačiau toks sprendimas visiškai atitiko jo charakterį ir įsitikinimus, sako filosofas ir J.-P.Sartre'o ekspertas Andre Guigot (Andrė Gižo).
„Jis turėjo dvi pagrindines nuoširdžias priežastis. Visų pirma, jis bijojo būti laikomas išsikvėpusia jėga, kol dar nebaigė savo gyvenimo darbo. Jis tai pavadino mirties bučiniu, – sakė jis. – Antra, jis savo nuomonę grindė visų institucijų, kurias laikė dusinančiomis, kritika“.
Vienintelė problema, kaip netrukus suprato J.-P.Sartre'as, buvo ta, kad Nobelio premijų taisyklės nenumato išlygos laureatams, kurie atsisako premijos.
„Iškalta akmenyje“
„Švedai nuo pat pradžių pasakė aiškiai. Jeigu Sartre'as atsisako premijos, Akademijai tai nerūpi. Jis buvo išrinktas ir jo vardas bus iškaltas akmenyje“, – sakė buvęs AFP reporteris Antoine'as Jacobas (Antuanas Žakobas), kuris yra parašęs „Nobelio premijų istoriją“ (Une histoire du prix Nobel).
Tad J.-P.Sartre'as oficialiai lieka 1964 metų Nobelio literatūros premijos laureatas, nors nedalyvavo tradicinėje įteikimo ceremonijoje ir nepaėmė 273 tūkst. Švedijos kronų (šiandieniniu kursu 300 tūkst. eurų).
Savo pareiškime egzistencinės pjesės „Be išėjimo“ (Huis Clos) su garsiąja fraze „Pragaras – tai kiti“ autorius sakė, kad jo sprendimas nėra kritika Nobelio premijoms.
Jis rašė, kad „visuomet atsisakydavo oficialių apdovanojimų“, tarp jų – prancūzų Garbės legiono ordino 1945 metais, nes tai apribotų jo nepriklausomybę ir jį suinstitutintų.
„Nebūtų tas pats, jei pasirašyčiau vardu Jeanas-Paulis Sartre'as ir jei pasirašyčiau „Jeanas-Paulis Sartre'as, Nobelio laureatas“, – sakė jis.
Dar prieš tai, kai premijos laureatas buvo paskelbtas oficialiai, žiniasklaida spėliojo, kad J.-P.Sartre'as yra „trumpajame“ sąraše.
Po itin optimistinės prognozės laikraštyje „Le Figaro“ jis buvo parašęs tiesiai Švedijos akademijai, taip bandydamas išvengti netrukus užgriūsiančio apdovanojimo.
„Kaip rodo tam tikra informacija, kurią sužinojau šiandien, atrodytų, kad turiu tam tikrą šansą gauti Nobelio premiją, – rašė jis. – Ir dėl asmeninių, ir dėl kitokių, objektyvesnio pobūdžio priežasčių nenoriu būti potencialių laureatų sąraše. Ar tai būtų 1964-aisiais, ar vėliau, ir negaliu, ir nenoriu priimti šio garbės apdovanojimo“.
„Labai buržuazinis požiūris“
Nebuvo paslaptis, kad J.-P.Sartre'as, kuriam tada buvo 59-eri, turėjo daug galimybių laimėti Nobelio premiją.
Jo autobiografija „Žodžiai“ (Les Mots) išėjo tų metų sausį ir pridėjo intymų štrichą prie jo pjesių, romanų ir filosofinių darbų.
Legenda teigia, kad jo laiškas, kuriuo prašoma apsaugoti nuo Nobelio premijos garbės, laiku nepasiekė Švedijos akademijos nuolatinio sekretoriaus Anderso Oesterlingo (Anderso Esterlingo). Tačiau kai kas spėjo, kad J.-P.Sartre'as jau galėjo būti išrinktas prieš tai, kai tas laiškas atėjo.
Žinomas tik vienas atvejis, kai Nobelio premijos buvo atsisakyta iš anksto: švedų poetui Erikui Axeliui Karlfeldtui (Erikui Akseliui Karlfeltui) pavyko įtikinti komisijos narius neapdovanoti jo 1919 metais, bet jis turėjo nesąžiningą pranašumą – pats buvo tos komisijos narys.
Premija jam buvo skirta 1931 metais, jau po mirties. Tuo metu mirtis nebūdavo kliūtis paskelbimui laureatu.
Tuo tarpu J.-P.Sartre'o atsisakymas ir po 50 metų kai kuriuose sluoksniuose vertinamas prieštaringai ir laikomas arba jo stiprių įsitikinimų, arba išpuikimo įrodymu.
„Tai tema, kuri ir šiandien kelia diskusijas. Todėl, kad galiausiai tai labai buržuazinis požiūris, atsisakyti apdovanojimo“, – sakė J.-P.Sartre'o ekspertas A.Guigot.
„Albert'as Camus (Alberas Kamiu), kilęs iš visai kitokio (skurdesnio) sluoksnio, priėmė ją, nes žinojo jos vertę“, – sakė jis.
Vienintelis kitas laureatas, savo noru atsisakęs Nobelio premijos, yra Vietnamo premjeras Le Duc Tho (Le Duk To), kuris nenorėjo 1973-iųjų Nobelio taikos premija dalytis su JAV valstybės sekretoriumi Henry Kissingeriu (Henriu Kisindžeriu).
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
